- Niekuomet nebuvau panorusi, kad dziedulis IŠVAIKŠČIOTŲ ir jau... AČIŪ. Atrodo, kad jeigu taip atsitiktų, kažko svarbaus karietoje netektume. Tačiau suvokti šio žodžio prasmę, deja, nesugebu. Labai ne tas, nepaslankus. Ypatingai, kai matau sėdintį ant klevo krėslo prie liepinio stalo. Čia toks esi nejudrus, kad, regis, nieko nepastebi, o vis tiek: dziedulis IŠVAIKŠČIOJA.
      - Patys sau įsitrynėte galvose dziedulį su jo išvaikščiojimu, ir patys pykstate, kad jis toks. Patikėk, Aste, man batai kojų negraužia ir netgi jose nejaučiu kelionių nuovargio. Kai patogiau mane matyti, taip matykit. Kai pavargstu, tai visas pavargstu ir savijauta lyg  būčiau išvaikščiojęs save. Tuomet kodėl -ne? Dziedulis IŠVAIKŠČIOJA. Vadinasi, dar užsiėmimas jo nebaigtas ir dėl to man pykti tikrai nereikia. Esu net sakęs, kad kaip pavadinsit - nepagadinsit. Nors neretai ir pats įkritęs į žodį, ten irgi tik tuo ir užsiimu, kad išvaikščioju.
        - Būni žodyje? Kaip karietoje?- pasidomėjo.
        - Paklausyk. Manau, kad geriau suprasi, negu aiškinčiau, kaip tai atrodo, – pasakiau ir perskaičiau dar šviežią, nenušlifuotą eilėraštį „ Žodžių prasmėse“

                   Ir žodžių prasmėse
                   Dažnai bažnyčios gieda,
                   Erdvė beribė, nors dangum važiuok!
                   Žvalgausi ir jaučiu- širdis pritilo,
                   Neišmanydama,
                   Kaip tokią erdvę išmatuot.
                   Maniau, jausmų pakanka,
                   Kad galėtum tarti,
                   Kaip kas yra, ar buvo, netgi bus.
                   Bet –ne!
                   Širdis išėjo prasmei nusilenkti
                   Ir paprašyti Proto paramos.
                   Didi galia!
                   O priesakai jo kilnūs,
                   Todėl ir priešpriešos nėra:
                   Širdis ir Protas.
                   Protas ir Širdis.
                   Tegu netils ten giedančios bažnyčios!
                   Te žodžių prasmėse erdvės daugėja!
                   Aš sveikinu Tave, žmogau,
                   Kaip Dievą,
                   Kaip kūrėją,
                   Nes suprantu,
                   Jog Žodyje dar vis
                   Save kuriu

        - Savo žodyje?  Taip?- sukluso Astė
        - Savo žodyje turbūt mažiausiai. Kur kas dažniau save kuriu, būdamas kitų žmonių žodžiuose. Net ir tavo...
        - Ką tu! Ką tu!  Aš, dzieduli, ne poetė. Gal kada nors, nes  būna, kai pati sau kažką apie kažką pačiaušku ir, regis, kad tai labai įdomu. Niekas to net nežino. Aš tik savyje taip išvaikščioju.
        - O! – nusijuokiau išgirdęs taip dažnai sakomą žodį, - mano eilėraščio linkėjimai, regisi, pildosi: „Te žodžių prasmėse erdvės daugėja!“
         - Nesuprantu, - trumpai atvirai pasakė Astė,- ir pasiskundė:- Kada gi aš išmoksiu taip filosofuoti? Kada manęs visi klausys todėl, kad nesupranta, o aš busiu patenkinta, kad va koks Hėgelis esu.
         - O-ho! Tu jau Hėgelį mini! - nuoširdžiai nustebau ir pasakiau:- Tikėkim abu, Aste, kad tas laikas, kai tu kalbėsi, o aš tavęs klausysiuosi negalėdamas suprasti, visai arti.
        - Ir dar pagirsi: „gražu!“, „puiku!“ . Manau, epitetų tau mane giriant užteks nemažiau kaip Žolėje.
        - Taip manai?
         - Jeigu tas laikas, kaip sakai, netoli, greit pats įsitikinsi. Bet tai natūralu, tai bičiuliški patapšnojimai per petį :“o, kaip gražiai atrodai, Jonai!“  „Ir tu neblogiau „ Pranuci“. Juk ir aš tave, dzieduli, dažnai giriu tiesiog pasaugodama sveikatą, nes žinau, kaip tau skauda, kuomet atvirai pasakau  savo nuomonę, kuri anaiptol  ne visuomet palanki.
       - Vis aršesnė, vis sunkiau sukalbama daraisi. Ne angelas juk, bet sakyk, ką mano eilėraštyje išgirdai ne taip?
        - Reikėtų bent kartą perskaityti, ne aplaižant klausa, o susikaupus. Kuri dieną, kai išvaikštai  Giedrės eilėraštį? Šiandien bene trečia? Ot, tokį eilėraščio skaitymą pripažįstu. Ir džiaugiuosi, beje, kad išmokęs pusę eilėraščio, neskubi pasakyti: ak, kaip gražu! Juolab, kad ir gražiame eilėraštyje ne visuomet būna gražu. O šitą Giedrės, pasakysiu, „Dainą iš pelenų“, irgi protingiau vertinti kaip šukę sudužusio veidrodžio, kuris išlaiko savyje, ką įsiurbęs TUOMET... Ir ąžuolą ,ir marias, ir pajūrį ir daug  to, kas privertė Giedrę pasakyti:
                                              Apie liūdesį klevų ir uosių
                                              Aš sodybų pelenuos dainuosiu,
        - Aš jau du laiškus Giedrei parašiau ir, matyt, rašysiu trečią.. Na, o dėl savo eilėraščio ir dėl linkėjimų, kad žodžio erdvės plėstųsi, tai, žinoma, dėl to veiksmas nevyksta. Tačiau suprantu, kad žodžių prasmės irgi nenustygsta vietoje – juda, plečiasi arba bent kaupia energiją, kad išsilaisvintų iš sąstingio. Todėl toks ir eilėraštis. Bet gal neeikvokime dėl jo laiko, kuomet neužbaigtas svarbesnis darbas. Šiandien tikrai trečia diena, kai mokausi Giedrės eilėraštį. Beje, kodėl turėtum džiaugtis, kad toks nepaslankus?
        - Lygiai tiek dienų „G“-26 erdvėje stovi iliuzijų ąžuolas, nedingsta  marios, regiu pajūrį,- atkakliai gynė savo supratimą Astė.
        - Taip, Aste, taip, – pritariau nujausdamas jos nuotaikose permainas ir pradėjau skaityti neišmoktą Giedrės eilėraščio dalį.
        - Hm, o kas čia?- girdžiu, suirzo Astė, - Tik pažiūrėk, dzieduli... Čia kažkas teršia aplinką.. Tai jau būtų tikra kiaulystė.
        - Yra kaip parašyta eilėraštyje. Ir nemanau, kad šitą kiaulystę galima būtų išmėžti.
        Su Aste matėme, kaip iliuzijų peizažas erdvėje „G“-26  gerokai pasikeitė. Atsirado nuojauta, kad ruduo įėjo, įslinko į mūsų sielas ir jo mumyse  net daugiau, negu aplinkoje. Sielos liūdėsiu apsigaubė pakluonėje sustoję kaštonai. Atrodo, kad verkia ir net žinai, kodėl tokia jų rauda. Žino, matė, neužmiršo  kažkada čia buvus namus, kurių dabar net ir slenksčiai išversti, suminti, įtrypti į žemę. Dar tikėta, laukta, kad gal Dievas išgirs ir padarys stebuklą, bet va  jau ir ruduo įsėlino. Jau net į žmogų... Ir ten, TOS vaikystės žmonėse, jau ruduo.
                                              
                                              Ką tau sodai rudenio sakys,
                                              Kai ieškosi slenksčių išvartytų
                                              Baltuose laukų šešėliuos ryto.
        
        Užsimiršau šitokioje  nuotaikoje, o tai, kas buvo TADA, priartėjo, buvo arčiau ir svarbiau, negu mano ką tik parašytas eilėraštis ir "pafilosofavimai" su Aste.
         - Nori, kad paskaityčiau?
         - Betgi, dzieduli, tu skaitai, - nustebo Astė, - Va tau! Va tau! Tikrai skaitai. Aš girdžiu. Netgi, sakyčiau, neblogai skaitai.  Net numanau, kaip labai tau  gaila, kad Giedrė išėmė iš eilutės ten buvusius žodelius – „NORS TŲ“...  Ir  man jų gaila -eilėraštis pasidarė laisvesnis, lengvesnis, bet skaudžios prasmės sumažėjo. Ypatingai prasmingas „NORS“                                      
                                            
                                              Kai ieškosi NORS tų slenksčių išvartytų
                                              Baltuose laukų šešėliuos ryto.
                                              Ir surasi tik tremties geluonį
                                              Raudančiuos kaštonuose pakluony..  

        - Pasirodo, kad jau pats savęs negirdžiu. Skaitau ir negirdžiu. Tiesiog neįtikėtina, bet jei girdi kiti, vis tiek gerai, - nelinksmai kalbėjau Astei, beveik žinodamas, kad jai tokius eilėraščius išmokti žymiai lengviau, bet apsigaubti tuo laiku gal net neįmanoma. Šitas eilėraštis irgi atėjęs iš TADA, iš TEN, kuomet slenksčiaitis, kad išėjęs žinotume, jog reikia pareiti, ir pamatai, kad laikytų namus...
       - Ačiū, Aste. Manau, kad veltui laiko neišbarstėm. Pati pamatei, kaip sunkiai skaitau ir mokausi  eilėraštį. Jau trečia diena, bet kol neparašysiu Giedrei laiško, nesakysiu, kad išmokau.
       - O gal nereikia? Gal taip tremties geluonis greičiau sunyks ir bus geriau? – suabejojo Astė.