Ramus gyvenimas: Stiklinė su gvazdikais /Still Life: Glass with Carnations / Van Gogh /
*
Gvazdikų debesėlį tyrą
Stiklinėje pamarkiau rytą--
Atneškit vėjai Baltą Lyrą--
Tiek vienumos žiedų prikritę,
O liūdesio lapeliai svyra,
Lyg užlaužti sparnai šalti--
Sapnuokit, paukščiai, žalią girią,
Virš Žemės skausmo pakelti...
**
Ar gali sušlamėti švelniau,
Už kalnuos nuskaidrėjusį vėją--
Vėją vasaros... dingusios jau--
Mūsų širdis ruduo glamonėja--
Atminimo lava taip arti,
Kad gvazdikai tik didelės snaigės,
Pasiklydę bemiegėj nakty--
Kur prasideda Žemė ir baigias...
***
O skaidriau, kaip niekada širdy--
Tik išblukusią padangę dengia
Tie žiedai ant vėjo suverti
Balto sparno...skristi pasirengę !
...Kur jie skris, kai stiklas toks trapus
Permatoma švyti aureole--
Ir pasaulį perskėlė perpus
Demonai į Žemės žaizdą puolę...