Šviesa buvo jauki. Keistai slydo langais prieblanda. Norėjo užeiti, bet šiandien čia jos nieks nelauks. Pravėriau sukepusias lūpas ir gėriau žvilgsnius. Kaip burgundiškas vynas jie slydo gomuriu. Jaučiau save, prisipildžiau savęs. Ar kiti matė, kaip mano venomis srūva gyvenimas?

      Margarita sukaupė visą savo rimtybę į lempą. Kuo ryškiau ji ardė sėdinčiųjų priešais siluetus, tuo labiau niaukėsi Margo šypsena. Galiausiai galvoje neliko nieko, niekas pamažu slėgė slėgė slėgė, bet Margaritai tai patiko, jautė pasiutėlišką pasitenkinimą, veik pamišėlišką pasididžiavimą savimi. Tiek akių, ir visos priklauso jai, tiek žmonių piešia jos judesius, jos ramybę. Tiek rankų ieško, kaip pavaizduoti jos akių gylybę. Euforija. Pergalė. Pabrėžtinai tiesi antakių linija ir pašaipus šypsnys lūpose. Gera. Ten sėdi ir jis – tylus, susimąstęs, miglotas. Piešia. Pasibaigus Margaritos triumfo akimirkoms, jis neparodys savo darbų gal iš baimės, kad ne per tobulai ją įrėžė popieriuje. Margarita – princesė. Tik po pusvalandžio dėstytojas, romiai kramtydamas žodžius, sakys: „Stambių kaulų modelius piešti sunkiau. Apkūnumą pavaizduoti reikia mokėti“. Margaritos rimtybė duš. Ji trokš bėgti į kanibališką tamsą, bet valdysis. Trokš, dus, raus, bet guviai šokinės prie visų, džiugiai tarškėdama. Jis neparodys savo darbų gal iš baimės, kad per tobulai ją įrėžė popieriuje.