Mano upė pritvinko
  ištirpusio įšalo skausmo.
  Nakties bėgiais rieda
  pamišusi nemiga. Prisijaukinti
  ją sunku, brolau.


Mano rankose durklas ir kardas
iš seniai pamirštos karalystės,
mano priešas – beginklis, bevardis
ir užpult niekada neišdrįsęs,
bet kojūgaly žnaibęs ir vertęs
mano žodį į mirštančio maldą.
Šitas priešas pastatė man antkapį
ir suvarstė iš nemigos randą.

Smilksta vakaro saujoj cigarai,
horizonte – paukščiai iš kryžių
tarsi ženklas prieš rytdienos karą,
kuriame bus kariaut neišdrįsusių.
Mano žodis čia bus paskutinis,
jie kalbės, o aš kausiuos, išties
šis žaidimas – veiksmas iš kino,
dvi sekundės karčios dabarties.