Viešpatie, Tau jau motinos įsčiose buvo nulemtas Tavo likimas. Atpirkti mūsų nuodėmes. Tau dar negimusiam buvo nulemta kentėti. Už mūsų nuodėmes. Kai jau ruošeisi ateiti į šį pasaulį, Tau niekur neatsirado vietos - tik mažam tvartely.
Deja, tada Tave šildė ne mūsų meilė, o džiovintos žolės kupeta. Kodėl  Tavo ir mūsų visų Tėvas, mūsų Sutvėrėjas, taip norėjo? Juk Tu jo vienintelis  sūnus? Jis juk galėjo Tau pastatyti aukso rūmus, bet to nepadarė. Jis nedarė nieko, kad Tau būtų lengva.
Gal kas manęs ir nesupras. Bet aš žinau, kodėl jis taip padarė. Kad Tu pajustum kančios , gyvenimo skonį, kad pajustum mokslo, gailesčio, meilės skonį, kad pajustum išdavystės ir blogio skonį. Tavo ir mūsų visų Tėvas, mūsų Sutvėrėjas, šitaip norėjo parodyti, kaip mes kentėjom  iki Tavo mūsų atpirkimo aukos.
Tavo atpirkimo stebuklo mes laukiam kiekvienais metais. Mes einam į Tavo namus, į mažą Betliejaus tvartelį prie Tavęs Jėzuli, mūsų Didis Atpirkėjau. Kad Tavo auka nuplautų mūsų kančias ir nuodėmes, kad mūsų kenčiančios sielos prisipildytų  Tavo gerumo, o mūsų sušalusios širdys  sušiltu   Tavo Viešpatie karšta meile mums. Mūsų karštos maldos tegul šildo kaip duoklė Tau.
Mes laukiam Tavęs ateinant, o Didis  Mūs Meilės STEBUKLE!