vėjui
drebant upei kalnų slenka meilės slogus sargofagas
vakar laidojau Ją nutepliojus storai balzamu
daug drėgmės prieš akis tai kodėl šitaip skubančiai dega
ką turėjau kišenėj mažoj iš trapiųjų naktų
o juk aš nebuvau kalnuose prie piktokų šaltinių
nežinojau kaip krenta į žemę įskaudę vyzdžiai
bet mačiau kaip piemuo priemišky švelnų aviną ginė
kai jau krūmuose laukė iš bado apkvaitę vilkai
būsiu medžio skulptūros šaka nuo ugnies apanglėjus
prieš mane už akmens sargofagas tą kartą įstrigs
aš viena iššnekėsiu paklaikusiam ilgesio vėjui
apie viską ką gieda many prakeikta atmintis