Nuo 2007 m. lapkričio 23 d. vidurdienio prasidėjo festivalis „Virus XII“. Jau 12 kartą Šiauliuose siautėjančias rudeniškas darganas praskaidrina šiuolaikinis menas. Šiemetinė festivalio programa neįtikėtinai lanksti ir dinamiška. Ji aprėps nuo prozos skaitymo iki diskotekų vedėjų vakarėlių.

Turėdama laisvą šeštadienį išsiruošiau pašniukštinėti, pašmirinėti ir įvertinti renginį. Neatsispyriau pagundai pasidalinti savo įspūdžiais su jumis.

Lapkričio šeštadienis buvo viena iš tų dienų kai rodos, kad neverta net kojų iš namų kelti. Neišsisklaidantis rūkas, dargana ir kone juntamas liūdesys, nostalgija. Susipažinusi su „Virus“ programa išsirinkau renginį „Virus tekstas“. „Virus tekstas“ – tai iš įvairiausių Europos šalių atkeliavusių autorių prozos skaitymas. Programos suviliota nupėdinau į nykų, tamsų pastatą su užrašu „filharmonija“. Jeigu nebūčiau išvydusi išsipuošusios šeimos su rožių glėbiu žengiančios į Šiaulių filharmoniją, manęs nei kvapo nebūtų likę. Sėdėdama nedidelėje 10 eilių salėje su aptriušusiomis kėdėmis ir lyg uragano nusiaubta scena, svarsčiau kur išėjimas ir kaip nesugluminant malonios rūbininkės, nuo kurios veido nedingo šypsena, pasiimti paltą. Išgirdusi užsienietišku akcentu tariamus žodžius: „Visi autoriai susirinkę, galime pradėti“, taip ir likau sėdėti savo vietoje su kaimynu, negirdėjusiu frazės „Rūkymas kenkia aplinkiniams“.

Dabar negalėčiau tiksliai pasakyti kur buvo renginio pradžia, nes ištarus tą skambiąją frazę, po kurios jau nebebuvo įmanoma mandagiai pasišalinti iš salės, tik po kurio laiko prasidėjo prozos skaitymas. Kaip supratau, vedėjas buvo šveicaras atkeliavęs į Lietuvą ir tai buvo pakankamai aiškiai juntama viso renginio metu. Kalbu ne apie akcentą, bet apie renginio vedimo kultūrą. Sėdėdama salėje jaučiausi it savoje šeimoje. Žmonės, kurių stalas buvo ant scenos – vyresnieji, o visi likusieji – vaikai, kuriems menkai teskiriama dėmesio. Vedėjas nesikreipė visiems įprasta fraze “Ponios ir ponai...“. Retkarčiais pertraukdamas pokalbį su užsienio svečiais išversdavo mums apie ką buvo kalbėta, pristatydavo autoriaus kūrinius, bet viskas vyko laisvoje aplinkoje kurioje niekas nesijautė sukaustytas ar prikaustytas. Nejučia buvo pašalintas atstumas, visuose renginiuose skiriantis žmones ant scenos ir sėdinčius kėdėse.

Pirmasis autorius, kurio kūrinio ištrauka buvo skaityta, liuksemburgietis Roger Mandercheid. Šis rašytojas išleido knygų trilogiją apie karo metus. Pasak jo, tai lyg ir autobiografiniai romanai apie beplauki berniuką stebintį karą, išgyvenantį visas jo baisybes. Gerbiamas Roger Mandercheid pirmiausiai paskaitė ištrauką liuksemburgiečių kalba ir tik tada išgirdome lietuviškai skambančią kūrinio dalelę. Daugelis turbūt pulsite tvirtinti, kad liuksemburgiečių kalbos nėra, bet autorius netgi kelis kartus pabrėžė, kad tokia kalba yra ir, kad ji jam mieliausia, o vokiečių – svetima. Todėl iš pagarbos rašytojui leidžiu sau jus šiek tiek suklaidinti. Žingsnelis po žingsnelio įsijaučiau į girdimą tekstą, persikėliau iš vėsios salės į beplaukio berniuko pasaulį. Regėjau pusbrolio brolį besislapstantį nuo tarnybos armijoje, pievą, obelį, iš kurios nepadoru būtų nenugvelbti keleto rūgščių obuolių genant karvių bandą namo. Mačiau berniuką, dulkių debesyje parkritusį ant žolės, bombarduojamą miestą ir baimę basagalvio veide. Nutrūkus skaitovės balsui sumišau, sutrikau ir priverčiau sugrįžti į savo kūną, besiklausantį į stoglangius barbenančio lietaus, apsupto fortepijono garsų.

Antrajam teko garbė savo kūrinį pristatyti lietuvių autoriui Eugenijui Ignatavičiui. Jis, beje, taip pat išgyveno karo sunkumus ir pasidalijo trumpu vaikystės prisiminimu apie rusų kareivį grasinusį nušauti būsimo menininko tėvą. E. Igantavičius skaitė dvi ištraukas iš savo romano „Kiparisų tamsa“. Abi pakankamai pikantiškos ir kupinos meilės pažadų, aistros. Džiugina autoriaus humoras ir sugebėjimas, rodos, netgi iš pačios banaliausios situacijos išspausti kažką naujo ir kai kuriais atvejais netgi komiško.

Janina Survilaitė – autorė atkeliavusi iš Šveicarijos į savo gimtinę. Išgirdome ištrauką iš rašytojos romano „Vila Edelveisas“, kuri sukrėtė visus savo dramatiškumu. Nelengva klausytis pasakojimų apie garbaus amžiaus žmonių egzistenciją  Edelveiso senelių namuose. Gerbiamai Janinai Survilaitei teko dirbti sunkų slaugės darbą ir stebėti kaip kažkada vertinti visuomenės nariai tampa ligų sinonimais, užmirštama jų praeitis. Skausmingos mintys paliečia ir sukrečia sielą.

Nejučia prabėgo pirmosios dalies laikas ir paskelbęs pertrauką vedėjas su autoriais pasišalino. Nutilus fortepijono garsams (mat pianistui taip pat reikia pertraukėlės), susivokiau, kad žiūriu į sceną, kurioje nei gyvos dvaselės nebuvo. Atsirado laiko ir apsižvalgyti, įvertinti publiką, susirinkusią kultūringai praleisti laiką. Kaip ir daugelyje renginių – žmonių būta nedaug. Sėdėjome išsisklaidę. Nors ir nedaug, bet labai įvairių asmenybių susirinko šeštadienio vakarą į filharmonijos salę. Vietos atsirado visiems socialiniams sluoksniams ir amžiaus grupėms. Nuo garbaus amžiaus senjorų iki mažamečio jaukiai snaudžiančio savo kėdėje. Nuo miesto ponios su tigro kailio imitacijos pelerina iki nebe pirmo šviežumo sportines kelnes vilkinčio vyriškio. Niekas mūsų nesiejo, išskyrus potraukį literatūrai. Žmonėms suvokus, kad tuščia scena reiškia pertrauką, visi ėmė kilti nuo kėdžių, traukė numalšinti alkio, troškulio.

Po pertraukėlės, kuri truko nenustatytą laiko tarpą – tiek, kiek prireikė žiūrovams ir autoriams išsisklaidyti ir vėl susirinkti, nebežinojome, jau ko tikėtis. Ant scenos sėdėjo tas pats vedėjas iš Šveicarijos, dar du vyrai, kaip vėliau sužinojome – rašytojai, ir moteris. Programoje nebuvo minima, kad be Janinos Survilaitės savo kūrinio ištraukas pristatinės moteriškosios lyties atstovė. Intriga, kybojo ore. Sužinojome, kad tai nauja vedėja, atskubėjusi su naujais autoriais ir kupina entuziazmo. Kaip ir vedėjas iš Šveicarijos, ji nebuvo linkusi prisistatinėti. Plėtojo dialogus su užsienio rašytoju – nyderlandiečiu Matthijs van Boxsel, vertė jo žodžius ir stengėsi, kad mes kuo daugiau sužinotumėme apie jo kraštą, rašymo stilių, pasaulėžiūrą. Po neilgo pokalbio su pačiu nyderlandiečiu sužinojome, kad jam gimtoji – fryzų kalba (ir vėlgi leidžiu sau suklysti) ir ja yra parašytos knygos. Gerbiamas Matthijis van Boxsel, tiesiogine šio žodžio prasme, išjudino visą salę. Autorius įnirtingais mostais ir vertėjos paslaugomis kvietė visus susirinkti kiek galima arčiau jo. Tilpome į dvi priekines eiles (tiek mūsų nedaug būta), kiekvienam asmeniškai rašytojas paspaudė ranką labai nustebindamas žiūrovus, paaiškino, kad tai yra įprasta fryzų kalba savo kūrinius rašantiems menininkams. Laikas skriete praskriejo. Iškgirdome daugybę nuostabių kūrinių, klausėmės lietaus barbenimo, fortepijono garsų ir netgi ta vargana salė su girgždančiomis kėdėmis pasirodė daug mielesnė. Išėjusi sunkiai beskyriau kur realybė, o kur nuotrupos iš girdėtų kūrinių. Džiaugiuosi gerai praleistu laiku, rankoje laikau atsiminimą – almanachą „Po šiaurės dangumi III“ ir atmintyje saugau šūsnį nepakartojamų atsiminimų.