Nelabai suvokiu, kodėl mane taip traukia erdvė „G“-26. Pradžioje net neįtariau, kad ją reikėtų išskirti ir susikaupti kitokiam gyvenimui. Jeigu kas sakytų, kad taip darau norėdamas pasilepinti, pagyventi geriau, tai jau negalėčiau ginčyti. Man iš tikrųjų čia gera – net ir tuomet, kai čia verkiu, atrodo, kad verkiu kitaip, šviesesnėmis ašaromis. Ir bendrai viskas, ką darau, atrodo lyg kitaip. Pagaliau, susikaupė nemenki užrašai, kurie irgi pavadinti „Užrašai kitaip“. Iki atvykimo į Šklėrius dar vis nenorėjau prisipažinti, kad esu šios erdvės nugalėtas, tačiau šis pasakojimas tebus prilygintas viešam prisipažinimui, kad –taip, ESU ŠIOS ERDVĖS NUGALĖTAS ir ta proga ją pavadinau „G“-26.  Bet yra gal net įdomesnis ir prasmingesnis dalykas, kuris šauniau liudija simpatijas erdvei „G“-26. Kalbu apie įvykį, kuris dar šviežias ir nemanau, kad suvoktas.

IŠ LAIŠKO GIEDREX26
        „Prašau, Pelėda, pasakykit, ar labai sunku gauti MUŠKIETININKŲ ŠPAGĄ? Kokių reikia dokumentų, ar nuopelnų JAI gauti? O špagos noriu. Ne, į vyrą transformuotis nesiruošiu. Esu medicinos mokslus baigus dar tais laikais, kai mokslo tiesos buvo pagarboje. Tai ir laikausi SAVO. Bet ŠPAGOS NORIU, nes jaučiu, kad galėčiau kai kuriuose srityse būti naudinga CIVILIZACIJOS SFEROSE. Tokios mano vizijos.“

        Giedrės laiškas, iš kurio šis išrašas, neatsitiktinis, jo laukiau, bet, žinoma, kad ne tokio, nes tai turėjo būti atsakymas į mano švelnų, gal net meilų laišką. Iš tikrųjų taip ir atsitiko - tai atsakymas, bet skaitant jį supranti, kad Giedrei svarbiausia buvo išgirsti TIK, kad visuomet ESU pasiruošęs padėti, jeigu tokios paramos JAI prireiktų.

MANO LAIŠKAS GIEDREX26
        „Nemoku laiškų rašyti, Giedre, bet manau, kad reikia bent mokytis. Rašau Tau irgi net gerai nežinodamas, kodėl. Tačiau girdžiu, kad dainuoji ir prisidedu niūniavimu prie Tavo dainos.

                    Apie liūdesį klevų ir uosiu,
                    Aš sodybų pelenus dainuosiu.

        Nepyk, kad neprašytas atėjau, bet atėjau iš savo gimtinės, kuomet buvo pasakyta, kad privalau sugrįžti ten, į tėviškę. Yra ji ir nėra. Va, prie pietinės namo sienos po langais augo klevas. Dabar ten palikęs tik kelmas, o po žeme vaikščioja medžio šaknys, iš kurių jau niekas neaugs. Klevo galingas liemuo, supjaustytas kulbėmis, sukrautas skiedryne- bus malkų. Bus ugnies, bet tokia ugnis manęs nesušildys. Taip atsitiko ir su liepa. Abu šie medžiai dar iš senelių laikų.
        Nėra jau. Nebus..
        Dainuok, Giedre. Aš girdžiu Tave, ir nepyk, kad prisidedu savo girgždančiu balsu:

                        Apie liūdesį klevų ir uosių,
                        Aš sodybų pelenus dainuosiu.

        Sakyk, Giedre, ar tau skauda, kai tokias dainas dainuoji? O jeigu skauda, kodėl dainuoji? Vėjai tikriausia jau išpustė ar dar išpustys sudegusių sodybų pelenus. O tai trąša - vešliau sužaliuos žolė ir net džiaugsis, kad taip patrešta tokia žalia ir didelė, vešli užaugo.
        O va  mano gimtoji sodyba dar yra, dar ji nežino pelenų. Ir net puvėsių nežino. Bet kaip tuščia!    
        Atvažiavau į sodybą, o pasilikau gyventi karietoje.
        Daug kas to negali suprasti, aš, beje, taip pat nelabai. Bet atleisk, kad tiek daug rašau ir taip nesklandžiai. Beje, rašysiu šio laišką antrą dalį ar tęsinį, nes man atrodo, kad esi čia pat, mudu   kalbamės, o pailsėdami uždainuojame:

                    Apie liūdesį klevų ir uosių,
                    Aš sodybų pelenus dainuosiu

        Kada sugrįšite iš Šv. Viktorijos kalnų?
        Šventa nebūk, bet laiminga – būtinai, Giedre, būk..
        PS: Jeigu kuo galėčiau Tau padėti, būtinai parašyk. Tai padaryčiau jausdamas didelį malonumą.
                                                                                                          Su pagarba, Pelėda

       Ar galėjau numanyti, kad Giedrė paprašys špagos. Dievas matė, o jūs žinote, kaip sunkiai jos buvo imamos ir segamos prie šono. Pirmiausiai kalbu apie save, bet net ir Astė, pasiėmusi dvi špagas, jas ėmė tik todėl, kad niekam nebuvo reikalingos. Sakė, kad išmoks jas valdyti abejomis rankomis. Jai tiesiog buvo apmaudu, kad gali taip atsitikti, kad aktoriai girsis ir net didžiuosis tuo, jog špagą jiems tekę po keletą kartų palaikyti scenose. Padėdamas Astei dar bandžiau muškietininkų ginklą įteikti Kaimynui, bet anas tiesiai šviesiai:
        „Nereikia. Sūnus kariškis, tai jis ir tėvą apgins“. Tuoj atsiuntė ir patarimą: „Pelėda, gerai pagalvok prieš Moterims špagas dalindamas. Prisimink amazones. Jaučiu, kad užtrauksi vyriškai padermei bėdą“.
        - O mano BIČIULIS KAIMYNAS, pasirodo, labai atsargus su moteriška gimine. Labai, - neužmirš jo elgsenos ir žodžių Giedrė, nors ir pridėjo: - Nu, atleidžiu jam. Atsarga gėdos nedaro.
        Nepaisant tokių triukšmų triukšmelių atsargiai džiaugiausi žinodamas, kad Astės žinioje vis dar yra dvi špagos.  
        - Aste, ar tu girdėjai, kaip savo dainas dainuoju?
        - Dieve mano, ką girdžiu, nustebo, - ir šyptelėjusi pagyrė, kad vaikštau prisisegęs muškietininko špagą. - Tinka Tau, tikrai tinka, - patikino.
        - Ar tu girdi, ko klausiau?
        - Žinoma. Tai labai smagu, bet dar smagiau būtų, jeigu  pasakytumei tikrą priežastį, kodėl manęs tau prireikė?
        - Įsigudrinai suprasti net iš užuominų, bet iš tikrųjų tau būtinai padainuosiu. Man geriausia tai sekasi... žinai- kur? Toje erdvėje, kurią gyrei, kad joje kažkoks galvojimas kitoks, kad ten masčiusi, kodėl taip mažai kalbama apie Žmogaus atmintį.
        Nemanau, kad Astė geidė išgirsti mano dainų, o juolab dainavimo. Aš irgi pats to daryti vengiu, bet šįkart buvau pasiruošęs žarijas iš krosnies saujomis išsamstyti, kad tik galėčiau gauti špagą  ir padovanoti ją Giedrei. Atsisėdau įprastoje vietoje ir:

                    Lietuvos pakrašty.
                    Pačiame pakraštėly
                    Pusto vėjai žali
                    Mano tėviškės smėlį.
                    Čia daili ir liekna,
                    Kaip mergelė graži
                    Apsigaubus  skara
                    Vaikšto Šklėrių pušis..

        Balsas gražus, turtingas ir aš nuoširdžiai abejoju, ar tikrai jis mano.
        - Čia jau Lietuvos pakraštys. Čia Kabeliai, Ašašnykai, Senovė, Piesčiai, Dubas, Daržinėlės. Tai vis Kabelių parapijos kaimai
        - Jau žinau, sakiau, kad užsiimu krašto studijomis ir galėčiau apie jį nemažai papasakoti.
        - Dėkui, Aste.

                    Tartum senio barzda.
                    Laukas žėlė apžėlė
                    O gegulė raiba
                    Užkukav\' pušynėly:
                    - Ku- kū, ku -kū, žmogau,
                    Gal tai Dievo valia,
                    Miškas augs čia ir gaus
                    Ir žegnos  pušele..

        - Aš tau labai dėkingas už špagą, Aste. Nepyk, kad buvau ožys. Ir ožiai ateina į prota. Dabar labai prašau, na, tiesiog meldžiu atiduot dar vieną špagą. Kam tau dvi reikalingos? Visi prancūzų muškietininkai kaudavosi turėdami rankoje po vieną špagą.
        - Tau, dzieduli, irgi antra špaga nereikalinga. Ką? Ponas Tomas ima špagą.
        - Ne, Aste. Ne Tomas
        - Tuomet Kaimynas? - dar vis džiaugėsi Astė.
        - Ne, Aste. Deja, ir ne Kaimynas.
        - Fe! Bailiai! - pasakė Astė: - Taip ir žinojau,- ir jai jau nerūpėjo žinoti, kas norėtų būti ketvirtosios muškietininkų špagos šeimininku. Jai buvo svarbiau pasakyti: - O dainuoji tu, dzieduli, nuostabiai. Pritrenkiančiai. Net dabar netikiu, kad tai tu. Ir jau pati:

                     Lietuvos pakrašty,
                     Lietuvos pakraštėly
                     Pusto  vėjai  žali
                     Pusto vėjai žali
                     Mano tėviškės smėlį...

        Ir vėl ėmė amas, nuostaba girdint dabar jau tokį puikų Astės dainavimą.
        - O! o!  Iš kur čia taip? Kodėl čia taip? Angelas mano gerklėje! Aš žinau, kad tai angelas!- nežinojo kaip elgtis ir ką manyti Astė:- Aš dainininkė, dzieduli!
        - Ir aš taip galėjau sakyti: angelas mano gerklėje, Aste, bet... angelas - bent jau Besparnis - gal tik klausosi mūsų, o kartu su mumis dainuoja Erdvė. Aš ją pavadinau „G“-26.
        - Poetės Giedrex-26 garbei?
        - Taip.
        - Ir jai reikalinga špaga?
        - Labai.
        - Puiku, - mes  dainuosime kartu. Kausimės, kovosime,  liūdėsime, verksime. Mes viską darysime... O, kaip nuostabu, dzieduli, kad gyvename Radijo karietoje ir kad yra tokių nuostabių žmonių, kaip Giedrė. Mes  jai, ko gero, dovanojame mikliausią muškietininkų špagą - D‘ Artanjano...