sopulingoj tyloj rauda žarą paniekinęs langas –
paslapčia išmatavęs lėtus išėjimo žingsnius.
jis toks senas ir girgžda, kai jam ausyse groja tango
ir sudužę šėšeliai spėlioja, ar ryt nesuduš.
ten Kalėdų šventes dar vaikystėj regėjusios vatos –
gelsvomis putomis apsidrabstę palangių laivai.
vis mažiau ir silpniau pro tą langą nusenusį matos –
gal matytųs geriau, jei sugrįžtum, bet Tu negrįžai.
jau seniai nebeliko lydėjusio veido rėmelio
ir begėliai vazonai išdžiūvo nuo sielų sausros –
vienąkart bus kitaip – nes žolė kas pavasarį želia:
mano smėlio vazonai iš ilgesio Tau sužaliuos.