Kaip sniegas
užneša
visus aštrius,
gyvenime daiktų
matytų
kampučius, briaunas, kampus,
jų formas

ir vyzdžiams pasidaro
klampiai minkšta –

Taip Laikas, veržlų,
į save sutraukia
pagreitį
įsibėgėjusio gyvenimo –
tik
uždarydamas beribę erdvę,
ir sienoms
nebelieka vietos
būti –

Kur būna „aš“
tada,
ž m o g a u?..