Nebijoki, nevogsiu
Dienų nei naktų.
Pasiimsiu tik tas,
Kurias pats dovanosi.
Nesvarbu, kiek jų bus,
Jau dabar nesvarbu.
Už kiekvieną iš jų
Aš likimui dėkosiu
Ir nekeiksiu aš jo,
Kad vieni trupiniai
Išsižarstė po mano
Vienišą stalą.
Pripratau jau seniai –
Atėjai, išėjai…
Tiktai tų trupinių
Kažkodėl nenuvalo
Toji mano sparnuoto
Likimo ranka –
Kartais man per sunki,
Kartais man per lengva.