Laiškas degino. Kuomet prireikė jį dar kartą perskaityti balsu, paprašiau Tomą.
      - Paskaityk. Bent tas vietas, kurios pabrauktos.
      - Skaityti nemoki?- šyptelėjo, bet suprato, kad priežastis skaudesnė: - Na, gerai, gerai. Argi sunku? Ir skaitė:
      „Ne taip kelionę pradėjai, Radijo karietos vežėjau. Ne taip. Gerbiantis save žmogus visuomet ant savo apavo nešiojasi tėviškės kelelių dulkes. O tu? Su karieta lyg  būtumei atplaukęs iš užu jūrų marių. Ak, ak, koks ponas! Koks šaunuolis! Ir „labas“ savo Šklėriams pasakyti nenori.“
      - Pranuci, suprantu, kad Šklėriai tavo tėviškė?
      - Skaityk, Tomai. Ten parašyta. Supratai taip, kaip reikia suprasti.
      - Tačiau jeigu apie tave taip nepalankiai rašo, tai gal geriau patylėti? Argi reikalinga  mums tokia savireklama?
      - Kol ji dar tokia, pusė bėdos. Ir todėl - skaityk.
      „Ak, ak koks ponas! Koks šaunuolis! Ir „labas“  savo Šklėriams pasakyti nenori. Taip ir toliau elkis. Nesakyk „ačiū“ gimtinei. Neprisimink, kad ji tavo lopšys. Nekalbėk jai geresnių žodelių už sunkią duonelę, kurią čia valgei. Ir nematyk, kad Šklėriai dar šiaip taip kruta, verčiasi.
     Ak, vežėjau, skaudu žinoti, kad trankaisi nežinia kur ir atrodo netgi neketini pasižiūrėti, kaip miršta tavo Šklėriai, gimtinė. Tavo lopšys.“
     - Tikrai, Pranuci, neskaitysiu toliau,- bandė priešintis Tomas. - Ir kodėl vietoje parašų čia tiek daug kryželių? Ką? Ar Šklėriuose tiek beraščių? Nemoka pasirašyti, o, žiūrėk, laiškus rašo, rūpinasi, kad tokie jie būtų. Tik keli parašai kaip parašai, o likusieji kryželiai, kryželiai, kryželiai...
      - Čia skaudesnis dalykas, negu galėjau įsivaizduoti. Šitais kryželiais, Tomai, pasirašyta ir už tuos, kurių jau Šklėriuose - o ir šitame pasaulyje – nėra. Vienus pažinojau. Sveikinomės, buvome pažįstami, bet dabar nėra. Kitų visai nežinojau, bet iš Anapilio jie parašais irgi primena, kad turime vieną  gimtinę. Ir suprantu – bent man taip atrodo – kad šitame laiške visi Šklėrių kapinių kryželiai. Esą, pagalvok, vežėjau, ar iš tikrųjų nesame verti atminties? Na, bet skaityk. Pabaigą perskaityk. Tegu skauda. Man tiesiog reikia, kad skaudėtų...
      Ir Tomas vėl skaitė:
      „Mielas sodieti, pernelyg nesielvartauk, kad šiame laiške tiek daug kryželių. Šklėriuose, kaip ir kitur Lietuvoje, mes įsitikinę, kad kryžiaus šviesa yra savotiška. Joje atsiskleidžia daug praeities vaizdų ir kažkoks vientisas supratimas, kad jeigu žmogus gražiai kalba apie Tėvynę, nežinodamas gimtinės, tai argi galima besąlygiškai patikėti juo? Argi neįtartina, kad jam toji Tėvynė tik gražių žodžių raizginys? Net tie, kas gyvena kažkur toli ir kitur, teatsimena ir žino, kad Tėvynė kaip ir Gimtinė, prasideda  jų protėvių užkurtoje ugnyje, jų į Anapilio žemę sukritusiuose kauluose. Tokia Gimtinė kaip malda, ji vaikšto ir  būna  visur.
Mielas bendrasodieti, tegu  kiekvienas laiško kryželis siunčia į tavo sielą gerą šviesą, o mes dar tikim, kad tau pavyks suprasti, kodėl šį kartą tokie mūsų parašai. Mums atrodo, kad visuomet tik per kryžius žmogus ateina į savo tikrą Tėviškę,  o kuomet ji išnyksta, kuomet dingsta akims, kažkur žemėje gyvena, ilsisi, kurenasi jos kaulų šviesa“
Geros keliones, šviesių minčių, vežėjau, tau ir tiems, kas su tavimi karietoje. Te padeda  jums Dievas, bet pasistenkite  ir patys, kad  būtume kartu Tėviškėje ir Tėvynėje. Savo Tėvynėje prie  amžinosios protėvių kaulų ugnies.“
      - Seniai buvau žegnojęsis, Pranai. Persižegnokime abudu, - palenkė galvą Tomas, kad  būtų arčiau žemės ir tos ugnies iš ten.
                                                                        *****    
       Sėdėjau vienas su tokia atmintimi ir nesinorėjo sakyti, kad tai buvo seniai seniai, dar tuomet kai  mes su Radaa gyvenome vienoje Vilniaus gatvėje, net jos toje pat pusėje... Norėjosi manyti, kad dar vis, kaip tada, kada atvažiuoji į namus - ir motina, ir tėvas, ir brolis. Langai šviečia, durys varstosi, jų vyriai girgžda, žmonių balsai ritinėjasi po kiemą... Ir vis dėlto jau tada buvo toks laiškas. Jau tada..
      - Tomai, kur tu? – išėjau ieškoti Vaisietos ir suradęs jį  Pivašiūnų Švč.Marijos - nuliūdusiųjų paguodos paveikslo Erdvėje, pasakiau, kad jau netoli Šklėriai, padaviau jam apgeltusį laiškelį ir laukiau ką  jis pasakys.
      - Kas atsitiko? - paklausė
      - Sakau, jau netoli Šklėriai. Darželius pravažiavome. Greit Margionys, o ten ir Šklėrių valakai arba, kaip sakydavo - \\\"kolionijos\\\". O laišką, kurį čia tau padaviau, irgi turėtum atsiminti. Jis iš anos kelionės, kai dar ir tėvas, ir motina ir brolis gyvi...
      - Laiškas su kryželiais? - atsiminė Tomas ir gražindamas atgal: - Ne, Pranuci, jo tikrai neskaitysiu. Ką tik perskaičiau anos kelionės dienoraščio įrašus. Jis man viską priminė. O eilėraščio galėtum paklausyti - jis irgi iš tos kelionės, kai seniai seniai...
   - Ne taip, Tomai, ir seniai, bet kaip greitai viskas nyksta. Tada buvo pavasaris.
   - Neskubink, neskubink Aš tau viską pasakysiu ir, pavartęs dienoraščio lapus, pakėlė jį arčiau akių ir skaitė:
   „Jau sugrįžo į Lietuvą vieversys, tas pirmas pavasario paukštis. Su juo ir giesmė sugrįžo. Bus  smagiau, linksmiau  bus, tačiau ir ateityje – ir prie paukščio giesmės, ir prie pražydusios gėlės, matyt, mus  visuomet jaudins tas didysis sugrįžimas, būtent gi - žmogaus sugrįžimas  prie žmogaus.
Tomas Vaisieta, ak! kaip sunkiai skaitė laišką su mano tėviškėnų kryželiais, bet vis dėlto skaitė. Tik jam buvo lengviau -  jis aktorius, jis moka, sugeba savyje išlaikyti jausmus lyg kalėjime, neišleisdamas jų pro akis ir savitvardos. Deja, aš šito nesugebu. Raminausi, girdėdamas parskrendančias  gerves ir rašiau  eilėraštį...\\\"
Tomas padėjo ant staliuko dienoraštį ir:
- Ateik, Aste, - pašaukė. - Šklėrių kolionijos prasideda
- Kas, kas? Kolonijos?
-Ne kolonijos, o kolionijos. Ir mes su dzieduliu jau antrą kartą įvažiuojame į Šklėrius. Kada  nors paskaityk šį dienoraštį. Čia nemažai iš tos kelionės, o dziedulio eilėraštį paskaitysiu dabar:

           Kai gervės grįžta iš pietų
           Dar suklykia  virš Šklėrių
           Virš pirkių sodžiaus, jo daržų
           Ir šilo pušynėlių

           Dar suklykia... Lyg iš aukštai
           Galėtų keist jų lemtį
           Ar, peržegnoję juos sparnais,
           Pažadintų gyventi.

           Oi gervės, gervės!.. Man gražu
           Matyti gerą valią,
           Bet pažiūrėkit, paukščiai, jūs
           Į šitą Šklėrių kelią.

           Kaip juodas kaspinas jisai
           Į mišką šliaužia tyliai
           Kalnelyje aukšti kapai -
           Anapilio tėvynė

           Lyg akmenų kalnuos griūtis
           Tarpeklyj puola godžiai
           Anapilio aukšton šalyj
           Išeina Šklėrių sodžius.

           Ir lieka  verkti šuliniuos
           Gilus vanduo gimtinės
           Ar bus kas Šklėriams uždainuos
           Juos skaudžiai prisiminęs?

- Miškas ir miškas. Nieko nematyti, - žvalgėsi pro langą Astė.
- Taip, Aste. Miškas ir miškas. Jau beveik nieko nematyti, -  pasakiau jai.