kai rankos magiškai užgieda
kaip stulgys
o už krūtinkaulio apsėstos gaidos
skyla
pigmentų sluoksniais
tu įeik į mano drobę
tyliai
ir lik –
nušvitusios ląstelės nieks
nesustabdys
kai rankos magiškai užgieda
kaip stulgys

kai vyzdžiai –
gojiškai apgirtę
sūkuriai
ant priešaušrio blakstienų supa
laiką
rūkais iš mano drobės
nepastebimai
išeiki
testūgaus pasija archajiškai
šventai
kai vyzdžiai –
gojiškai apgirtę
sūkuriai

kai protas sklendžia tarp šventumo
ir kaltės –
aukščiausioje viršūnėje
žemiausiam slėny
sugrįžk į mano drobę –
įsirėmink
aistra gal mano demonų
išblės
kai protas sklendžia
tarp šventumo
ir kaltės