Atrodė, kad nėra TO trečio, kuris sujauktų karietos ekipažo darbotvarkę, pakoreguotų jos maršrutus ir net buitį. Tačiau ne šiaip sau sakoma, kad neperšokęs per tvorą nesakyk- op! Gyvenome laukimu, tačiau vis dar nesinorėjo ištarti „LABAS, Vilhelmai“ ir su jo parama tuoj pat pradėti spręsti atsiradusias problemas. Jau neabejojome, kad galėtume būti priežastimi kenkiančia atsiradusiam teleportavimosi procesui. Dvasių prasme jis turbūt senas kaip pasaulis, bet pagaliau subrendo laikas, kuomet dvasia sugeba  apsigaubti kūnu. Ir gal dar nuostabiau, kad jo nereikia dangstyti figos lapeliu- jis pridengtas natūraliu mums įprastu gyvenimu. Žmogus atsiranda  kažkur TEN net nesuspėjęs išimti iš burnos ką tik užkurtos pypkės..
      -Aste, kaip tau pavyko ponui Ypatai prisegti prie šono špagą. Juk tai tavo darbas,- trumpindamas laukimą pasiteiravo Tomas.
      - Ponas Ypata žino tai, ką reikia žinoti. O ką? Ir jūs norėtumėte? Pas mane dvi. Galėčiau vieną  dovanoti.
      - Ne, ne! Ačiū. Scenoje vaidinat kartais tenka pabūti su špaga. Užtenka.
      - Taigi, kad scenoje. Ten ir mirštama drąsiai. Paskui keliasi iš numirusių ir aplodismentus semia. Ir atsigręžusi į  mane: - Tavimi, dzieduli, dėta jau dabar pasveikinčiau Ypatą su laimėjimu. Duok Dieve jam ir špagų dvikovose tokių pergalių, - priminė Astė mano ir Ypatos rytinį ginčą. – Eičiau ir pasveikinčiau nugalėtoją iki paskutinio teismo nuosprendžio.
      „Paskutiniu teismu“ Astė vadino Vilhelmą, kurio visi laukėme sugrįžtančio į Radijo karietą. Mums  atrodė, kad sugrįžęs iš Žalios Žolės galės pasakyti, kokios savybės reikalingos žmogui, kad būtų pripažintas tinkamu teleportacijai.
        Priėjo Tomas ir:  
      -Ak, Aste, juokauji. Nežinai Ypatos. Jam nelabai svarbu, kas pergalę švenčia. Galva plyšta, išgirdus  prieš pusvalandį jo naujieną. Sako, jeigu gubernatorius  generolas Oskaras Potiorenka  nebūtų eilę metų sirgęs venerine liga, pirmasis pasaulinis karas nebūtų prasidėjęs. Tyliu, o jis: - Atsimink, sako, kad  venerinė liga labai veikia smegenis.
       Atrodė, kad reikėjo juoktis, bet mes nesijuokėme, nes Tomo pasakojime nepajutome nė mažiausios  humoro gaidelės. Labiau buvo panašu, kad pasakoja apie trečiojo pasaulinio karo galimybę, o kad ji yra, turbūt niekas neišdrįstų neigti, o juo labiau - juoktis.
      -Tai jis, generolas, garantavo Austrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando saugią kelionę į Sarajevą, O kas atsitiko, tikiuosi, tamsta  žinai?- klausia Ypata. Ir ką jam pasakoti? Sakau, bent jau žinojau, kad Austrijos sosto įpėdinio ir jo žmonos  nužudymas buvo pagrindinis pretekstas pradėti karą.
„Puiku“,- pagyrė mano žinias Ypata. Ir vėl lapatai, lapatai nežinia kur po karietą. Tiesa, priminė jos vardą ir kad mirštančiai žmonai Pranciškus Ferdinandas dar šaukė: „Sofrel! Sofrel! Nemirk! Turi gyventi dėl mūsų vaikų!”- baigė pasakoti įspūdžius Tomas, o mes laukėme daugiau, nors žinojome, kad Ypatos charakterio esminė išraiška jau išsiskleidė. Istorijas pasakodavo žiupsniais, bet paprastai jie būdavo įsimintini.
      - Kad jis toks, tai žinom, bet... bet ginčuose jis kaip uola, tikras karys. Logiškas, protingas, argumentuotas, - kalbėjo Astė ir netikėtai pamačiusi Ypatą ir šiek tiek sutrikusi: - Argi ne tiesą sakau? Ginu jus, ponas Ypata, ir įsitikinusi, kad paskutinio teismo nuosprendis jums bus palankus.  
      - Tai jau neįdomu, -atsiliepė Ypata, - bet  jūs labai teisi, panele, pasakiusi  apie paskutinį teismą – „laukia kaip paskutinio teismo“. Jūs taip apie poną Vilhelmą?
      - Ačiū, ponas Ypata. Jūs labai nuovokus.
      - Gal jums būtų įdomu išgirsti, kaip karietos vežėjas susipažino su Vilhelmu. Jis, matyt, jau suspėjo primiršti.
      - Nieko panašaus, tokie dalykai neužsimiršta. Pirmą kartą susitikome rugpjūčio 27d.
      - Tik apie pirmą kartą ir pakalbėsim. Taip, tai buvo rugpjūčio 27d, - paliudijo Ypata ir nutilo laukdamas, ką pasakysiu, bet pasirodė, kad detaliau atsiminti jau sunkoka. Nesunku atsiminti, kad susitikimas su Vilhelmu įvyko Balsiuose, sodo namelio ankštoje palėpėje, kurioje buvau sutalpinęs savo rezidenciją. Ten stalas, sofą, fotelis, dvi kėdės ir pakampiuose  ir kitur sukrautas senas knygas, žurnalai, laikraščiai.  Dieną, saulei pakilus ir šiferio stogui įkaitus, čia būdavo pragariškai tvanku, todėl keldavausi anksti, ilgai ieškodavau akinių, o juos suradęs galvodavau, ką dar reikšmingo galėčiau padaryti tautai ir Tėvynei. Taip atsirasdavo kai kurie įrašai dienoraštyje ir vienas kitas net bulvarinei spaudai „perprastas“ eilėraštis, bet tai mano kūrybos produktai ir jų nevertinti draudžia sąžinė.
      - Gal ką reikia priminti?, - pasiūlė paslaugas Ypata: -Prašau, visuomet pasiruošęs Mėgstu būti kam nors reikalingas.
      - Ačiū, Ypata. Už tai myliu ir vertinu. Ypatingai, kad padedi atsiminti.- Ir jau visiems:- Kas dar mano rezidencijoje Balsiuose nebuvote, kviečiu, ponai.  
      - Lauk. Ateisim, -už visus pažadėjo Ypata.- Ko, ko, o guzų galvoje tikrai parsinešime. Po tą rezidenciją tenka landžioti susirietus.  Užsimiršti atsitiesti visu ūgiu ir, sukibirkščiavus akyse, kažkur pakaušyje auga guzas. Bet pabūti gal ir verta. Supranti, kad ir prie tokio gyvenimo galima priprasti.
      - Nebaugink, Ypata! Nebaugink! O tas rugpjūčio pabaigos rytas iš tikrųjų įsimintinas. Akys užkliuvo už  prisegtos prie sienos nuotraukos. Net ir nepaisiau, kieno atvaizdas joje. Galėjo būti Jėzaus Kristaus ar Švč. Marijos, vis tiek būčiau pasakęs kaip pasakiau: LABAS, Frydrichai...
      - Puiku! Būtent Frydrichai. O kodėl Frydrichai?  
      - Rašau  eilėraštį ir ten buvo įveltas toks vardas..
      - Galėtum ir eilėraštį perskaityti.
      - Žinoma,- mielai sutikau ir:

                                 Atsiremiu į žemę senio lazdą:
                                 -Tu, Frydrichai, teisus
                                 Žmonių gyvenime religijos užtenka.
                                 Ir man jos teko nemažai,

      Ir stop. Atmintis užspringo. Ekipažas žino, kaip suskausta sieloje. Žino Tomas, Astė, Ypata,  nes jau ne pirmas kartas. Ir žino, kad geriau, jeigu nesiimčiau tokių dalykų, bet argi gali taip lengvai susitaikyti su lemtimi, kuomet nei alkanas, nei skauda, nei įtari, kad tavyje jau daug kas pasikeitę, kad kiekvieną dieną būties dalimi transformuojiesi į užmarštį, negebėjimą, į tai, kuo savimi būna dosni žmogaus senatvė. Dainuok, širdie, bet galva ir gerklė jau užspringusi, todėl geriau patylėk ir paklausyk, kaip tai atrodo kitų lupose.
      -Ė,- neva  buvau abejingas ir net  linksmas: - Atleiskite, ponai, bet kaip ten toliau, reikėtų paieškoti dienoraštyje arba paprašyti pono Ypatos. O šis it saulėgrąžas lukštentų:.

                                 Prisimenu: dar vaikas
                                 Ir klaupiaus prieš veidus
                                 Pakibusių šventųjų palubėj –
                                 Liūdna šviesa pro jų paveikslus
                                 Lyg iš mėnulio šviesdavo ramiai.
                                 Dejavo kojų keliai
                                                        ant grindų sulinkę,
                                 Iš lūpų tyliai liejosi malda:
                                 „Kodėl jie liūdi, Tėve mūsų?
                                 Negi paguodos reikia jiems daugiau nei man?“
                                 Ir neprisimenu, ar buvo panorėta
                                 Po dangų pasivaikščioti su jais.
                                 Galbūt vėliau?
                                                    Kuomet užaugsiu...
                                 O kai užaugau -
                                 Dieve, man atleisk,
                                 Bet nuo tavęs norėjau būti kuo toliau.
                                 Dabar ir vėl beldžiu,
                                 Ir vėl lazda stuksiu į žemę,
                                 Ir vėl maldauju, kaip anksčiau:
                                 Man gera, Dieve, čia, žmonių pasauly –
                                 Dar palaikyk,
                                 Paremdamas lazda...
    
     - Va tuomet, ponai, ir išgirdau ištariant: „ačiū, Pelėda. Tačiau jūs sakote mano tėvo vardą. Tai jis Frydrichas.  Mano gi vardas Vilhelmas. Smagu, kuomet tave atsimena..  ir dar eilėraščiu“.
Ir tuomet pamaniau: velnias! Kaip čia dabar? Sergu ar...akyse vaidenasi? Bet nei sirgau, nei akyse vaidenosi. Nuo tos dienos mudu su Vilhelmu susitikdavome dažai. Tereikėdavo ištarti: „LABAS, Vilhelmai“ ir Vilhelmas jau čia.
    - Taip! Taip! Iš tikrųjų aš čia, - ir šį sykį išgirdo mane Vilhelmas, ir sakė:,- o pono Pelėdos eilėraštį. nešiojuosi su savimi. Kuomet po ilgo laiko kažkas prisimena, pašaukia, tai būna labai svarbu, teleportuojiesi, kad ir kažin kur bebūtumei. Regis, panelė Harker mėgsta kalbėti, kad, girdi, mielo žmogaus klaidelės irgi MIELOS. Man smagu juk girdėti ištariant žmonėse ir man tėvo vardą.
Na, o dėl teismo, to paskutinio, gal kiek vėliau. Gerai?