Ar tamsą tyli eglės
     mirštančios po vieną
į žvakių liepsneles atodūsiais giliais
kai tarp žaislų
trumpam sugrįžta dienos
sausais į delną duriančiais spygliais

Spingsulės atspindys
     prie tavo seno žaislo
akių švytėjime paskęs ir pasiklys
ieškodamas už pamiršto paveikslo
kur tūno nebegrojantis svirplys

Tik kaukėje benamio melomano
įstringa ištylėtas
     kriauklių ūžesys
ir durų girgždesys iš užversto romano
balsai
kurių nelauks, neišklausys

Šioj pusėj slenksčio suskaičiuotos dienos
žaislų atmintyje tave apleis

taip tamsą tyli eglės
mirdamos po vieną
į žvakių liepsneles
     žaliuojančiais spygliais