Dienų rutina užtušuoju tave,
Sau palikus subraukytą prozą.
Sugrįžimų trintukais eini per mane
Ir trini, kad apnuogintum žodį.

Verkiu lyg mažytė mergaitė,
Apkabinus pliušinį meškiuką,
Nes niekados man neleidai
Sudėti taškų, net klaustukų...

Tik daugtaškiais pėdas mėtai,
Į šauktuką dejonę suvystęs,
Prasiskini pauzėmis vietą,
Po dvitaškio datą palikęs.

Skliaustuos sūpuojamas jausmas
Nuodingo vaisiaus ragavęs.
Gal sudėtos kabutės uždraustų
Išskaudėti save ligi galo?

Kaip išlaukti laukimą?
       Kaip ištylėti tylą?
                Tai per didelė kaina
                         Už netaisyklingą rašybą.