Žalių akių gražuolė
murkia, prausiasi ir viltingai
stebi savo guolį.
Ji alkana, nors ir kilminga, bet
skrandžio pilnatvei veislė nereikšminga.
Kūnu tai žino, bet
murkia, prausiasi ir viltingai
vis dar laukia savo šeimininko.

Jau devynios. Negrįžta.
Ji alkana, bet nesiryžta
uodegos pabrukt ir
nubėgt pas kaimyną,
jis susimils. Jau kartą maitino.
Tereikia murkti, žvelgti viltingai
(pamiršti, kad esi iš veislyno)
sulaukus pieno oriai nusilenkti
ir dar sykį sumurkti, tik
šį kartą laimingai.

Rytojus. Ji miega,
nesinori pabusti.
Vakar kūnu juk bėgo,
bet maldaut nesiryžo

Ji – rusų melsvoji – oriai neša šį kryžių.