didžiai banalūs dalykai
užpilti spiritu per laiką ištaurėja
išsigaubia

gyvatės,
rupūžės,
musmirės
poetai
ir visi nabagėliai

įgauna dūšią
atsigauna

kikena į kumštukus net susirietę
iš poezijos šaiposi,
taip visi gyvi padarai
ir pradeda

eilėraštukus neršti

visi tik ir įsivaizduoja poeziją
nekaltą
prie žvakių šviesos
mėnesienoj
skambant Antony and the Johnsons muzikai
koks dramatizmas
koks grožis,
lengvumas
ak,

o paskui, žinoma,
privalomai nelaiminga meilė
širdis sudaužyta
į drėgnas šukeles
ir kiti niekai
kuriuos zylės, kėkštai lesa
ir springsta,
mirtinai nukraujuodami
ant sniego