mažos jo pėdutės žaidė smėlyje. jos vis pakildavo, pakeldamos smėlį į orą, ko šis pats tikrai negalėjo padaryti. berniukui buvo malonu, kad jis gali suteikti smėliui tiek laimės. šlapias smėlis, lyg išdykėlis, įsigudrino išsilaikyti ant berniuko sušilusių pėdų ir blauzdų. bet berniukas nepyko. jis lakstė ir kapstė duobutes, gal jose šešėliai atras namus. jo nublukę nuo saulės, kažkada buvę tamsūs, plaukai plevėsavo vėjyje. vėjas buvo geros nuotaikos, todėl su mielu noru prisijungė prie berniuko ir smėlio žaidimo ir džiūgavimų. berniukas leido vėjui žaisti jo plaukais. ir dabar jie džiūgavo trise. berniukas bėgiojo po paplūdimį ilgą laiką. jam čia gera. čia jo namai. pailsęs įbrido į vandenį. vėsus vanduo nuplovė smėlį, neįsileido vėjo. plūduriuodamas berniukas stebėjo dangų.  prisigėręs mėlynos spalvos. pažiūrėjo į saulę... ir jie vienas kitam nusišypsojo.

berniuko amžius buvo du tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt penkios dienos ir naktys. jis buvo šios salos vaikas. sala buvo jo širdis, lasvė, meilė, džiaugsmas, tikėjimas.

akies krašteliu kažką pastebėjęs, jis pakėlė galvą. jo mama jam pamojavo ir nuėjo. išbridęs berniukas nubėgo paskui mamą. trobelėje ant mažo medinio trikojo staliuko garavo ką tik paruošta žuvienė. labai skanu. mama jam šypsojosi. pavalgęs berniukas apkabino mamą su dižiule padėka ir laime ir išbėgo. jie nekalbėjo žodžiais. žodžių jie nemokėjo, jų jiems nereikėjo. kalbėjo jų akys, kūnai ir jausmai. išbėgusį berniuką pagavo saulė, smėlis, vėjas ir vanduo.

...

dabar berniukui penkiasdešimt vieneri metai. jis yra vienas iš dižiulės firmos vadovų. jis vairuoja galingą, blizgantį džipą, pietauja restoranuose, dalyvauja laidose apie verslą, vilki dizainerių kurtais kostiumais, gyvena prašmatniame name su vaizdu į vandenyną...

dabar berniukas retai vaikščioja paplūdimiu.