Vilkžingsniai prie mano durų,
ilčių bildesys į langą,
seilių varvančių tekėjimas
per murziną palangės skardą.

Tėve, o kodėl aš pamiršau
užvert langinę?
Tu medžiot pabėgai piktas
priemenėj užmiršęs paltą.
Rūbai mano suodžiais kvepia -
krosnyje išlydžiau žvakę baltą.

Tėve, aš žingsnius girdžiu už durų
jau godus šešėlis laukia
kol silpnybę pasikinkius,
alkį numalšinsiu jo už kaukę
savo tobulo skaistaus gyvenimo
tavo globoje ir valioj.

Tėve, suklupau,
bet daugiau manęs nebarki.
Vilko ilčių plienas šaltas
glosto pienlašiais kvėpintą kaklą.