Vaikščiojau tuščiomis, lengvomis tarsi oras mintimis paežere ir stebėjau paukščius. Užsimaniau turėti sparnus, oi skraidyčiau, brolyti, neduočiau ramybės net tau. Netiki? Galim kirst lažybų, būt įdomu pažiūrėt, kaip jaustumeis pralaimėjusiojo vietoj.
Negalėjau vaikščiot tuščia galva. Slinko prisiminimai... Ir vėl tu..! Na kada gi paliksi mane ramybėj, kada? Iš TOS nevilties, kuri varo mane iš proto, atrodo, kad tuoj apsimyšiu… Tikrai tikrai… Gerai, gal…
Parkas, naktis, tamsa, tyla, liečiama pirštų galiukais, na ir prieš akis tavo snukelis… (Berods nepaminėjau žvaigždžių, o kaip gi be jų?). Stovime susikabinę už rankučių, kūnu tarsi kokiu geležinkeliu keliauja jausmai, šilti šilti, meilūs meilūs… Apsikabinai mane, o taip gera, manai nepamenu to jausmo? Papūsk prieš vėją, jei taip manai, čia jau tavo problemos, nesvaik, kad jų neturi, visi turim. Žinau ir tiek, nereikia kvailų klausimų. Paskui pažvelgiame vienas kitam į akis ir pasibučiuojame, ištirpstu tavyje, o tu – manyje. Tik nesakyk, kad nebuvo gera, nepatikėsiu. Dar ir dabar kartais prisimenu tavo lūpų skonį (ot velnias, ir vėl pasakiau, ko nereikėjo, ir vėl išsidaviau, niekis, teks su tuo apsiprasti, galbūt).
Mintys kaip atsirado mano galvoje apie tave, taip ir pradingo, išėjo, kad galėtų sugrįžti kitą kartą, rimtai. Pritūpiau ir šaltu, gaiviu vandeniu nusiploviau veidą. Tarp pirštų gniaužiau smėlį, jo smiltelės krito atgal į vandenį. Jaučiaus lyg būčiau sauja smėlio: kartu ir visuma ir atskiras vaizdas. Tokia pat atskira kaip ir tos smėlio dalelės, kiekviena sau, o visumoj vaizdas yra.
Tik ar jis man toks patinka?
Nežinau…