O mano ilgesy. Sudaužysiu tave ir šukių jau nebeklijuosiu. Tavo dužusią sielą užrakinsiu giliai širdy ir galbūt dar kada nors aš leisiu tau galvą pakelti ir man priminti, ko aš ilgėjaus kadais. O šiandien ant blakstienų kris apelsinų žiedai, jie kvepės keistu medumi. Pramerksiu apsnigtas akis ir pažvelgsiu tolyn į dangų. Pažvelgsiu ten, kur mėnesiena, kur spindi kažkas paslaptingo ir mielo. Neieškosiu ten pažįstamų iki skausmo akių, neieškosiu balso, paskendusio nakty. Aš ieškosiu ir lauksiu pirmojo spindulio šviesos, kuri leis pakilti žiedlapiams nuo lūpų, kuris leis jiems skristi į dar nepažintą tolį... Aš tave pamiršiu, mano ilgesy. Pamiršiu kaip pasimiršta rytmečio rasa. Pamiršiu viską, kas buvo ne taip.
O mano ilgesy... Ištiesiu aš delną, į kurį kris švelnūs žiedlapiai, kvepiantys ateitim. Įbersiu tau jų į saują, kad žinotum, jog pamirštas nesi, jog esi užrakintas giliai... Mano ilgesy, pradingstantis apelsinų žieduose...