Jau kelintą kartą atsimenu ir bandau suprasti, kodėl  Astė sakiusi, kad į Viduklę Radijo karietai reikėję važiuoti per Kauną. Bet šį kartą, atsiminęs Astės žodžius, jau žinojau ir kitus, būtent tuos, kuriuos sakė Aldona Raižytė:
- Kaunas man beveik gimtasis miestas ir jo visada labai ilgiuosi. Labai pasigendu tos visuomeninės veiklos, kadangi buvau toks judrus žmogus  Ir visur dalyvaudavau. Tai dabar  man  čia kalėjimas.
Ir uždainavau. Savaime. Savyje. Galbūt, kad žinotume kalėjimus, į kuriuos be teismų ateiname.

Į juodą naktį, mušdamos sparnus,
Pelėdos skrenda
Ir žvaigždžių nemato
Ir Paukščių Takas žvelgia pro ūkus:
- Apako...
Dievaži apako ...
Ar galima taip būti tamsoje
Ir nepažinti, kas šviesa?  
Apako.

O tos pelėdos meilės darbą daro.
Sparnais kabina tamsą, lietų, vėją...
Jos meldžiasi gyvenimu savu.
Tikėdamos į Dievą,
Arkikatedras aukštas jam stato,
Kad neužmiršo kurt pasaulio su tamsa...

Į juodą naktį skrenda paukščiai,
Šviesos ir meilės aplenkti,
... O leiskite nors man prie jūsų prisiglausti,
Kad būtų sąžinė šviesi...

Nepaėmiau  nieko, kas taip savaime užsirašė, bet jau žinau, kad Aldona Raižytė, tų devynių vaikelių mažytė motina yra vienuolė. Ir tik aš vienas žinau, kad  man labai reikia parašyti tuos gerus žodžius,  kurie patys dainuotų. Bet, deja, taip padaryti nesugebu. Vėl atsimenu jos kalbėtus žodžius manydamas, kad kas nors ateis iš jų į eilėraštį, dainą, įrašą, kuris visos geros valios žmonėms.
- Mano vaikams čia nepalyginamai geriau.  Jie čia ir dirba patys, ir vystosi pilnaverčiais žmonėmis. Vis tiek  dirbdamas  žmogus  formuojasi geriausiai. Jiems čia tikrai geriau. O žiūrint į juos ir man gera, bet asmeniškai, tai, žinoma, dūšia  traukia į Kauną.

Esi vienuolė,
Bet ne viena -
Sūnūs, dukrelės
Ir Lietuva
Auga, oi auga
Tau prie širdies
Dėl savo duonos
Ir ateities.

Kalbėk, Aldona, negimdžiusi devynių vaikų motina. Vis dėlto  man reikia pasakyti, kad tu esi. Ne, ne, mes Žmogaus širdies iš Viduklės neišsivežime, bet tegu  mus girdintys žino, kad mes ją suradome ir žinome kaip ji atrodanti.

ALDONA: Man visuomet  buvo žmogaus likimas toks jaudinantis dalykas. Labai sunku matyti neprižiūrimus  vaikus Ir specialiai va, gyvendama  Kaune, įsidarbinau vaikų namuose, kad prisiliesčiau prie tų nelaimingiausių likimų. Ten dirbdama dar skaudžiau išgyvenau, kadangi  matydavau, kad  vaikai ten NEAUKLĖJAMI, o tik PRIŽIŪRIMI. Ryžausi  viskam. Joks  vargas neatrodė sunkus . Nors ten dirbdama jau turėjau pasiėmus du vaikus. Auginau. O kai pasiėmiau kelis vaikus iš savo grupės, taip ir susikūriau  šeimą.

Esi vienuolė,
Bet ne viena -
Ant tavo rankų
Aušros šviesa
Tik klausia vėjas,
Pušis žalia
Kodėl vienuolės
Tokia dalia?

ALDONA: Nu, tiek šeimoj tai kol kas užteks. Mes visi dar labai maži, o kai paaugs, tada  matysim. Sinkiai paliko pinigų karvutei. Žiemai mes nepirkom, kadangi  su pašarais  sunku- negalėjom gaut. Jau buvo per vėlu. Pavasarį būtinai įsigysim karvę. O gyvulių turime nemažai. Turim dvi ožkas, dvi kiaules, dvidešimt vištų, septynis triušius ir šuniuką.

Esi vienuolė,
Bet ne viena
Prie Dievo glaudžia
Tavo malda.
Mažas kryželis
Tau Lietuva.
Todėl vienuolės
Tokia dalia.

ALDONA: Augom šeimoj penki. Žinoma, tėvai  buvo geri. Ir mylėjo mus, bet reikliai mylėjo Žmogaus  likimas- jaudinanti problema buvo nuo mažens.
Nežinau, kiek čia tos meilės yra, bet kažkiek tai yra. Bet šiuo metu tai tikrai daug to apsimetimo. Aš asmeniškai meilę matau tik darbuose. Man žodžiai nieko nesako.
Tai buvo seniai seniai, dar tada, kai...
- Dar tada, - pasigavo žodžius Tomas,- kai Radijo karietos dienoraštyje buvo parašyta:
„ Aldona  Raižytė- mažytė, kaip nedidelė Lietuva. Žinau, kad toks prilyginimas jai nepatiks, tačiau  man kitaip neišeina ir tik dar kartą galiu pasikartoti. Aldona  Raižyte nedidelė, kaip ir Lietuva.  Dieve  mano, kokia graži ši Lietuva.