Ištiesčiau dvi saujas, vienoje
laikydamas rytą, kitoje –
vakarą. Kurią pasirinktum?

Gal tau patiktų vakarėjantis
poteris, kai jūros dugnan
nusėda žavingas raudonis, o
po to dangumi irkluoja protėvis,
negalėdamas surinkti visų
geltonų žuviokų.

o

Gal tau patiktų rytinė panika,
kai tūkstantis neužmintų
nuorūkų virsta į balkšvą rūką
ir nusėda akių dugnan.
Ir po to tau niekas nedrįsta
pažvelgti į akis.

Bet tyli tavo surakintos lūpos.
Tavimi dėtas, aš nesirinkčiau
nieko, tik lyg gudrus vagis
įsėlinčiau į vidurnkatį ir mesčiau
savo kozirį – sudrėkusį ir nebe –
prabyrantį laiko smėlį.

00: 00

laikas keltis, mylimoji.