Kam palūžai, nendrele,
tu pavasarį jauną,
ko išbėgai į kelią,
kam manęs nepalaukei?

Piktas vėjas bastūnas
tavo širdį išdraskė,
jos daugiau nesurinkti,
mant tavęs nesurasti;

man tavęs nepaklausti,
kas į kelią nuvijo,
kas žiedais prisidengęs
pražūtin pavadino.

Šitoks pievų žydėjimas,
šitoks žiedlapių šokis,
be tavęs nebemoku
žemės šventei šypsotis.