Dangus baltu pleištu
Smigo į grindinį seną
Dulkes suplakė raštu
Kurio nieks neberašė
Ramybę sudrumstė
Dangaus dovana
Lietuje ištirpusios spalvos
Ir alkanas žirgas
Sužvengė žodžius
Kurių nieks neberašė
Kam pančiai tie
Sparnais apkaišyti
Pavargusios pėdos
Jau nenori keliaut
Į tą dangų svajonių
Kur kryžiais pavirto
Tikra meilė nuogo žmogaus.