******
Violetinė skraistė užkrito,
Atausta sidabru--
Virš kalnų ir bedugnių lig ryto
Skrisi skausmo aru--

Žiburėlių akelės iš lėto
Merkias slėny liūdnai--
Baltos pėdos Viršūnėj...Poeto--
O Šventieji Kalnai--

Jos vis kyla ir kyla, ir kyla--
Nebaugu? Ar tikrai?
Medžiai vėjuose nunešė tylą--
Tik vis skrenda arai,

Tik vis semia tirščiau violetą
Jų sparnai. Debesuos--
O Viršūne Kalnų, juk Poetą
Baltos usnys tik guos--

Violetinė skraistė užkrito,
Atausta sidabru...