mano antrankiai tavo delnai

siaučia srautas metaforom tuščias
užkabindamas širdį eilėm
mano langas nenori sudužti
rankos - virsti krantinių žolėm

mano siela negali sėdėti
tavo padai sušildo plaučius
šerkšnas tavo nebetelpa rėty
trys malūnai pamiršta žodžius

dūmų srovės nustoja kalbėt
vėjas šmėklomis virsmą sukausto
sėda dulkinos musės žolėj
tavo akys įsipila džiaugsmo

išgaruojant šalta arbata
tu mojuoji praskydusį vyksmą
mano frazės mėnulio delčia
patekėjus į ateitį krypstam
Toltik