Vėtrų sparnais, suplėšiusiais debesis,
Lietaus lašais, paglosčiusiais grindinį,
Medžiais užmigusiais, medžiais pažadintais,
Paukščiais klajūnais, išlėkusiais rudenį,

Miško takais, prisirpusiom žemuogėm,
Žvėries širdim, krūtinėje plazdančia,
Pelkėm, raistais pakraščiuoss ežero
Sėlina, braunas pro krūmus ir prieblandą,

Neša ant sparno, kanopos dundėjime,
Upės tėkmėj ir purienos žydėjime
Švelniai nedrąsiai lyg motinos įsčiose
Snaudžia ir murma, kol vienąkart išmeta.

Tol, kol pažadina šūvis į nugarą
Ten, kur kulkosvaidžiai padangę sujudina,
Ir pasileidžia aklai glėbin nuodėmės,
Kolei pamiršta, kad gimstam ir juokiamės.

Kartais apkarsta pienas dar kūdikiui.
Supdama lopšį, motina plūstasi:
Ko pabudai, Dieve, ko rūstauji,
Kiek tau atleis kartų ar tūkstantį,

Prakeiksmų virtine meilę kai užmuši,
Kai nužudai švelnumą ir užkasi,
Šypsnį sustingdai, nupieši mimiką,
Viską, ko trošktam, paverti mistika.