.                            Esu tik riedulys,
                           Iš užančio iškritęs.
             Išgyvenau
Tik kelkraščio dulke pramitęs.

                            Štai buvo laikai:
                           Pakylėtas aukštai
                          Gėriau įtūžio syvus.
                            Kol puotoj dienų
                           Nuo konfeti pelenų
                    Šeimininkas manim apsirijo.
                             Iš užančio šilto
                             Per jėgą išvilko
                   Ir nubloškė į eismą dvipusį.
                           Baigiu čia uždusti.
                   Prasilenkiantiems žingsniams
                       Daužau per pakinklius,
                   Mėginu savo svoriu mojuoti –
                        Tik sujudinau žvyrą:
                        Niekam rankos nekilo
                       Mane pakylėtai nešioti.

                 Kiek žingsnių dar mane aplenks,
               Kolei prireiks kam užanty akmens?