JI žiema, ji kaip tavo vienatvė išsekus -
rytuose ji bespalvė, be kvapo ir kraujo,
ji balta, prisiglaudus prie medžių, be žado,
alkana, be namų ir be durų, sulysus.

- nesakyk, nežinai, kokios spalvos skalauja vienatvę,
kai į sutemas žiūri jos akys - du vakaro paukščiai.

Ar išeitum, kur akys, kur mato, kur sninga -
pripėduotum laukus, visą rūką išgertum, ne vyną
ir į vėjus delnais atsirėmusi klyktum, suklyktum,
nors tas ižas skaudus, rūkas tįsta?

- nedejuok, vėjas beldžia pavargusią lygę, sugrįši -
rūko skraistėm suvystęs pavargusius vėjuos sparnus.

Tiek žiemos nepakeltum, tiek ledo, sudužtum -
tavo veidas blankus, pūgos nuoskaudas vysto.
Ji, žiema, į tave, kai vienatvėj paklystam,
vardas lieka skaudus, vargas kelkraščiais slysta.

- pasislėpk, melsiu žiemryčio saulės sugrįžtant -
rausta toliuos dangus, mudu paukščiais išskrisim...