Tau išėjus tą ankstyvą rytą,
Likau tarp amfiteatrų, pilnų klyksmo;
Tarp baimės, gėdos, sniego, nejautrumo,
Kai aš viena, o šešėliai – trys...
Visus metus ant raudonos tuštybės tavo
Klaupiuos prieš šventąją trejybę
(ketvirtas – tu)
Senovinio akmens scenoj.
Kol nepavargsiu, tol – įsiklausyk –
Čia pilna klyksmo,
Nesanti priešistorinė auditorija juokias,
Tik tu tyli.
Aš pilna klyksmo.