VI

Daktaras Tano Karido įėjo į palatą su vyriškiu vidutinio amžiaus, kokių šešiasdešimt metų. Vyriškis buvo labai liesas, truputį susikūprinęs, su dideliais raginiais akiniais ant ilgos, bet elegantiškos nosies. Jo plaukai dengė jam pečius. Jie buvo žili ir lengvai bangavo. Jo išvaizda priminė viduramžių burtininką, tik truko ilgos žvaigždėtos tunikos ir smailios, aukštos skrybėlės ir dar aukštos lazdos  su bumbulu ant galo.
Daktaras Tano priėjęs prie senjoro Vito Rosio pristatė tą, įdomios išvaizdos vyriškį:
- Done Vitai leiskite jums pristatyti profesorių, iš mūsų  sostinės, Paulą Karėną. – taip pasakęs daktaras Tano pasikasė paausį mįslingai tarė, - Jis daro stebuklus.
Abu vyrai nuoširdžiai pasisveikindami paspaudė rankas, tada vėl  daktaras Tano pasakė:
     -     Profesorius Paulas nori apžiūrėti jūsų dukrą. Done Vitai, jums teks minutei išeiti ir palaukti laukiamajame.
Senjoras Vitas Rosi nusilenkė daktarams ir skubiai išėjo iš palatos. Jis vaikščiojo laukiamajame pirmyn, atgal ir vis mąstė apie žiaurų likimo smūgį dukters ir jo gyvenime. Jis prisimynė Simonos gimimą. Jo gražuolė žmona Elizabeta labai norėjo vaikų, bet buvo silpnos sveikatos. Jai daktarai buvo uždraudę turėti vaikų, bet ji jų nepaisė. Ji norėjo tikros šeimos, norėjo būt laiminga. Elizabeta pastojo, pagimdė Simoną, bet neilgai džiaugėsi dukrele. Po gimdymo ji nusilpo ir po metų mirė, palikdama jam kaip savo atvaizdą mažąją dukrelę. Simona augo linksma ir nerūpestinga mergaite. Jai nieko netruko, gal tik motinos meilės ir patarimų. Senjoras Vitas Rosi prisiminė Simonos pirmąją puotą, tada jai buvo šešiolika metų. Jos auksinė suknelė jai taip tiko. Ji visa spindėte spindėjo. Jis prisiminė jų abiejų šokį, jos pirmąjį šokį, kaip jie tada sukosi valso sūkury. Simona nuo pat mažens augo labai gera mergaite, jos gerumas ir nuoširdumas pakerėdavo visus. Ji nepraeidavo pro šalį nei pro sergantį paukštelį, nei žvėrelį. Ji bėgdavo prie bažnyčios ir nešdavo valkataujantiems senukams ir vaikams. Ji smarkiai sušalo gelbėdama ant lyties plaukiančius tris kačiukas, tada ji vos nemirė nuo abipusio plaučių uždegimo, ją išgelbėjo tik šv. Mergelės stebuklas. Senjoras Vitas Rosi pagalvojo, kad ir dabar gali tai įvykti ir jau norėjo eiti į ligoninės koplytėlę šv. Mergelei pasimelst, bet staiga atsidarė palatos duris ir išėjo abu daktarai. Jie ėjo prie Dono Vito lėtai ir tyliai šnekėdamiesi. Donas Vitas įdėmiu, maldaujančiu žvilgsniu žiūrėjo į abu daktarus. Jie priėjo prie jo, tada daktaras Tano Karido kreipėsi į Doną Vitą:
- Done Vitai, jūsų dukrą turi 5% progą likti gyvai.
Donas Vito Rosio akys suspindėjo džiaugsmu ir vilties liepsnele. Jis maldaujančiu žvilgsniu laukė ką toliau pasakys daktarai. Daktaras Tano Karido tęsė kalbą toliau:
- Simoną galima operuoti. Mes viską išbandysim, nors rizika yra didelė.
Daktaras Tano nutilo, susiėmęs rankas tęsė toliau:
- Ji neteko daug kraujo. Operacija gali pavykti, - jis nuleidęs galvą ant krūtinės patylėjo, po to staiga pakėlęs pasakė:
- Bet aš turiu vilčių, kad ji gyvens, nes Simona – jauna ir stipri. – po to jis kreipėsi į profesorių Paulą Karėną, - O jūs, profesoriau, kaip manote? Ar yra vilties?
Profesorius Paulas sudėjęs už nugaros rankas, nuleidęs galvą tylėjo, kažką mąstė, o vėliau pasitaisydamas raginius akinius tarė:
- Aš jau keturias operacijas tokias turėjau Madride, iš jų tik vienas žmogus mirė. – jis vėl sudėjo rankas už nugaros pridūrė:
- Taip, yra šansų, kad operacija pavyks.
Profesorius Paulas nuėjo į Simonos palatą. Jis dar kartą atidžiai apžiūrėjo ją ir pasakė:
      -    Taip, yra vilties, kad operacija pavyks.
Daktaras Tano Karido džiaugsmingu balsu sušuko, suplodamas rankomis:
     -     Tai būtų nuostabu!
Profesorius Paulas Karėnas priėjo prie Simonos lovos,  atsisėdęs ant kėdės ramiu, tyliu balsu paklausė jos:
- Na, tai kaip senjorą Braun ar operuosimės, ar ne? –  jis sunėrė rankas ir pasidėjęs ant kelių vėl  paklausė lyg norėdamas pats save padrąsinti, - Ar sutinkate rizikuoti?
Simona teigiamai papurtė galvą ir atsakė:
      -    Taip, aš sutinku. – ji susijuokė per skausmą ir dar  pridūrė, - O kas man belieka? Ar mirt nuo kulkos, ar nuo chirurginio peilio.
Visi trys vyrai liūdnai nusišypsojo. Senjoras Vitas Rosi nušluostė dukrai  suprakaitavusią nuo skausmo kaktą linksmesniu balsu tarė:
    -      Dukryte mano, brangenybe mano tu gyvensi.
Simona nusišypsojo tėvui meilei, o po to pasuko galvą į abu daktarus ir pasakė:
- Aš turiu didelį prašymą į jus abu, gerbiamieji. – ji nutilo, patylėjusi ji paprašė abiejų daktarų sakydama, - Aš noriu jūsų paprašyti, kad jei operacija ir pavyktų niekas neturi žinoti, kad aš likau gyva, - ji vėl meilei pasižiūrėjo į tėvą ir paprašė jo leisti pasikalbėti su daktarais pačiai vienai:
- Teveliuk, brangiausias, tu man leisk pasikalbėti su daktarais pačiai vienai, gerai?
Senjoras Vitas nustebo dėl tokio keisto jos prašymo, bet ilgai nelaukęs įvykdė dukters prašymą. Jis išėjo iš palatos. Simona vėl kreipėsi į abu daktarus:
    -   Daktare Tano, profesoriau Paulai, jūs turite man pažadėti, kad jei operacija ir pavyks, net mano brangus tėvas neturi žinoti, kad išgyvenau. – ji dar sugebėjo paskutinėm jėgom dar suėmė abiejų daktarų rankas ir tvirtu balsu pridūrė, - Jus abu turite tvirtai prisiekti! – ir krito ant pagalvės be jėgų.
Daktaras Tano laikydamas dar jos ranką sujaudintu balsu sušuko:
   -     Bet kodėl, Simona? – jis paėmė nuo spintelės popierinę nosinaitę ir šluostydamas jai prakaituotą veidą jau ramesniu balsu tarė, - Tai labai žiauru tėvo atžvilgiu, jis gali numirti iš sielvarto.
Profesorius Paulas uždėjo ranką ant daktaro Tano peties,  tada daktaras Tano pasitraukė į šalį, o profesorius Paulas glostydamas Simonos rankas raminančiu balsu jai pasakė:
   -  Senjora Braun, nusiraminkite. Jums negalima jaudintis. Mes įvykdysime jūsų prašymą po operacijos tik nurimkite. Jums kenkia jaudinimasis.
Tada Simona žiūrėdama į daktaro Tano sielvartaujančias akis ramiai tarė:
- Mielas mano daktare Tano, jei kas nors sužinos, kad aš likau gyva, tai vėl į mane šaus, o tada aš tikrai žūsiu. Todėl ir prašau jūsų abiejų, kad prisiektumėte man šiuo tylėjimu svarbiu mano šeimos ir mano gyvybės atžvilgiu. – jis pasižiūrėjo į abu daktarus skvarbiu žvilgsniu ir vėl tarė tvirtu balsu, - Jus turite dabar abu man prisiekti savo motinų, žmonų ir vaikų sveikata ir visais jus, ir jūsų šeimas globojančiais šventaisiais.
Tada profesorius Paulas priėjo prie palatoje kabančio kryžiaus, pakėlė dešinę ranką ir tarė tokius priesaikos žodžius:
    -     Aš Paulas Karėno prisiekiu, šio švento kryžiaus akivaizdoje, senjorai Simonai Rosi – Braun savo motinos ir sūnaus sveikata tylėti kaip nebilus akmuo, kad  ir kas nutiktu, tegul saugoja mane ir mano šeimą mūsų visi globojantys šventieji, tegul jie padeda man tylėti nors ir kaip būtų sunku išlaikyti šią svarbią tylos paslaptį. Te padeda man Dievas. – taip pasakęs jis persižegnojo.
Daktaras Tano eidamas prie kryžiaus pasakė Simonai sielvartingu, liūdnu balsu:
   -      Man gaila tavo tėvo, mano seno draugo. Tu jo vienintelis vaikas, jo gyvybė, bet aš prisieksiu tau, kad nieko jam nesakysiu dėl jo, dėl tavo mažylės ir dėl tavo pačios gyvybės, bet man bus sunku, tai padaryti, jei tu liksi gyva.
Jis sunkiai atsiduso, pakėlęs taip pat dešinę ranką prisiekė:
  -    Aš Tano Karido prisiekiu, šio švento kryžiaus akivaizdoje, senjorai Simonai Rosi – Braun savo žmonos ir šešių vaikų sveikata tylėti kaip nebyli žuvis, kad  ir kas nutiktu, tegul saugoja mane ir mano šeimą mūsų visi globojantys šventieji, tegul jie padeda man tylėti nors ir kaip būtų sunku išlaikyti šią svarbią tylos paslaptį. Te padeda man Dievas. –  jis persižegnojo taip pat po priesaikos kaip ir profesorius Paulas.
Po to priėjo prie lango ir tylėdamas stovėjo. Profesorius Paulas vėl priėjo prie Simonos lovos vilgydamas jai sukepusias nuo skausmo lupas ramiai tarė:
- Senjora Braun, aš viską suprantu, koks pavojus jums gresia, bet jūsų tėvui vis tiek reikia duoti nors mažytę viltį, kad jus išliksite gyva, kad gyvensite.
Tai išgirdęs daktaras Tano staigiai atsisuko ir profesoriui Paului pritardamas sušuko:
     -     Taip, taip tik šitaip! Reikia padaryti!
Simona pritariamai linktelėjo galvą. Paskui daktaras Tano pakvietė senjorą Vito Rosi atgal į palatą. Profesorius Paulas jam pasakė:
    -     Done Vitai, aš bandysiu operuoti jūsų dukrą, jei man pavyks, tai ji gyvens, bet kad ji gyvens viltys yra nedidelės.
Senjoras Vitas Rosi vis tiek iš visos širdies paspaudė profesoriui Paului ranką ir karštai padėkojo daktarui Tano. Jo akys net žibėjo iš laimės. Po to profesorius Paulas vėl tarė:
   -     Operacija įvyks už pusę valandos.
Abu daktarai išėjo iš palatos.