neužteko mumifikacijai tualetinio popieriaus  
burnos liko praviros tad tvaikas mirties
veržias iš eilės nuo krūminių ir skirstos į
haliucinogenines migleles virš balzamuotųjų
surakintų blasktienų

vaikai, taip fomuojasi debesys.

benamiai susirėmę nugarom dalinasi fauna
ir skaito nekrologus pernykštėse respublikose
kur žodžiai nuoširdžiausi gimė mirė
kur santykius aiškinas abu gyvenimai
o jaunutės antrosios tik skuba prisisiųt kišenių žmonos

vaikai, taip formuojasi pasaulis!

kai akmenys nebesutelpa užanty o pyktis sugniaužia
paskutinę plaučių alveolę prigimdom gyvenimo tiesų
aišku pačių objektyviausių ir racionaliausių ir dar iausių ir dar -
koks pas mus yra ir pats dėdė pyktis

vaikai, lenkiamės - tai yra pasaulis.
*