Su Tomu ėjome iš ČIA į TEN,  paskui vėl į TEN ... Radijo karietoje erdvių daug, bet jos jau kažkuo užimtos ir jeigu pasakytume, kad užimtos panašiai kaip kapinės, neatrodytų, kad toks palyginimas perdėtas. Ir kapuose dažniausiai nežinai, kokios žmogaus erdvės nuleistos į žemę, bet kad jų daug -niekas neginčija.
- Sunku patikėti, kad tokia karietą galima būtų pradanginti. Galvon netelpa, - pasakė Tomas, net  kad ji vėl iš naujo pas mus – irgi faktas. Gal pritūpkim, Pranuci, kojos pavargo bevaikščiojant... Prisėskime, o  aš tau papasakosiu, ką ir pats jau buvau primiršę – apie Norulių pribuvėją Mukukienę
- Norulius prisiminei?
- Noruliams prisiminti reikia daug laiko, bet prisėskim. Manau, kad tai, ką išgirsi bus įdomu.
Atsisėdo ant žemės. Ištiesė kojas ir, regisi, džiaugėsi, kad Radijo karietoje galima susirast erdvę kurį pagal nuotaiką.
- Klausau, Tomai.- sėsdamasis greta, pratariau. Ir lyg ne jam, o kažkam kitam: - Tikiuosi, pažįstate Tomą Vaisieta. Įdomus žmogus. Kai ruošdavausi klausyti jo pasakojimų, paklausdavau, ar jis žino kaip galima suvalgyti dramblį.
-Kažką apie jį girdėjęs. Bent jau tiek, kad toks žmogus yra. O ką? Jis mėgsta dramblieną, ar kaip čia?
- Nežinau, ar mėgsta dramblieną, bet jis žino, kad dramblį galima  suvalgyti valgant po gabaliuką.
- Genijus! Tikrai genijus tas Vaisieta, - nusistebėjo Tomas. - Įdomu, ką tas ponas, šitaip sakydamas turėjo galvoje?
- Ot, šito tikrai nežinau. Tik norėčiau šitokį būdą pasiūlyti pasakojant istorijas Radijo karietoje - po gabaliuką.
- Na, ne. Dzūkų miškuose dramblių dar niekas niekuomet nesutikęs. O aš kaip tik iš ten. Beje, ir pats  galvojau, kaip papasakoti taip, kad kitą kartą nereikėtų.  Papasakojai kartą ir visi girdi, visi įsimena.
- Tikėkime, Tomai, kad taip ir  bus.
- Tikriausiai esi kada nors sutikęs aklą žmogų, - pradėjo pasakoti- Nežinau, net kodėl dabar pabandžiau atsiminti kaip atrodžiusi mano akloji. Tai todėl MANO, kad ji priėmė mane iš motinos įsčių: auk, vaikeli.  Būk laimingas. Štai tau žmonių pasaulis. Tik kodėl tu toks rėksnys?
- Rėksnys?
- Kiti ir dabar mane sutikę sako : „o, perlojietis. Labas, Tomai“. Tačiau likimas man gimtinę padovanojo kitur. Mano motina, kaip  žmonės ją vadino, AnĖ... Čaplikų AnĖ buvo Norulių kaimo mergina. Ištekėjusi už Perlojos kavalieriaus ji, žinoma, neužmiršo lankyti gimtinę. Rugsėjo 22-ją ten, Noruliuose, ir gimiau.
- Gera erdvę pasakojimui pasirinkai.  Su rugsėjo nuotaika...
- Būk žmogus, Pelėda. Netrikdyk vaizdo, kuris akyse. Iki jo karietai dar toli, - pyktelėjo Tomas ir tęsė:  
- Juokaudamas sakau, kad dar negimęs buvau žingeidus. Labai jau knietėjo  pasižiūrėti, kaip tie Noruliai atrodo. Ir pirmoji ten sutikta noruliškė buvo akloji priėmėja, kuria  žmonės vadino Mukukiene.
- Auk, būk laimingas. Štai tau žmonių pasaulis, štai Noruliai, tik.. Tik kodėl tu toks rėksnys. Ko taip klaikiai krioki?
- Mieloji pribuvėja, negi nesupratai, kad labai jau džiaugiuosi, - pasakiau  tik kveptelėjęs gryno Norulių pušynų oro.  O tu, vežėjau, galėtum įsiminti ir kitiems pasakoti, kad aklų žmonių, ko gero, nėra. Man ir dabar didelė didelė paslaptis, kaip tą šaunioji Mukukienė galėjusi padėti gimdyvėms. Bet faktas toks. Galėjo ir padėjo. Ir ne vienai...
Ir štai kas dar.. Po penkerių metų sužinojusi, kad Anė su Tamošėliu atsirado Noruliuose, ta akloji pribuvėja atėjo aplankyti ir atnešė tokį siūlų gumuliuką- suraizgytą, sumazgytą, sujauktą. Padavė ir sako, kad jeigu išraišiosi, Tamošėli, jeigu nenutrauksi nei vieno siūlelio, būsi išmintingas, gabus, o jeigu nutrauksi, tai, sako, būsi niekam tikęs- nekantrus, negabus, blogas, tinginys, išsišokėlis...
- Esu tikras, kad išraišiojai.
- O tu, vežėjau, bent pabandyk įsivaizduoti, kas siūluose? Bet negaiškim laiko, - atsiėmė pasiūlymą Tomas, - Pasirodo, kai nukrito Tamošėlio virkštelė, jinai suvyniojo ją į siūlus, suraišiojo, suraizgė ir laukė penkerius metus. Ir va atėjo Velykos, kai gavau jos dovaną. Reikėjo paprakaituoti, kol išnarpliojau. Ir kas žino, vežėjau, gal tame siūlų gniužulėlyje su Tamošėlio virkštele užprogramuotas visas Tomo Vaisietos  gyvenimas.
- Taip, Tomai, - pasijaučiau reikalingas pasakojimui.- Pradžioje tikėjausi, kad pasakosi TIK apie savo gyvenimą. Bet TIK apie savo gyvenimą  neišeina. Kiekvieno gyvenimas susipynęs su kitų žmonių  gyvenimais. Ką gi, galėtume pavažiuoti į Norulius, bet pažadai kaip ir skolos, jos neužgyja. Pažadėjome  Julijai Sinkis pirmiausia nuvažiuoti į Viduklę ir net padainuoti:

Ak, Vidukle, Vidukle,
Spindulėli  aušros
Auga  sūnūs ir dukros
Vidury Lietuvos...

Bet Tomas Vaisieta pasakojimo dar nebaigė. Jam dar labai reikėjo pasakyti:
- Jeigu keliaujant šia karieta mums iš tikrųjų lemta ką nors prikelti iš kapų, tai pirmiausia keliu savo akląją pribuvėją. Žinokite, žmonės- buvo, gyveno tokia moteris Noruliuose. Tik negaliu  patikėti, kad ji buvo akla. Greičiau aklas tas vairuotojas, kuris girtas vairuodamas mašiną, partrenkė ir mirtinai  sužalojo šalikele ėjusią  Mukukienę. O dėl to gumuliuko su naujagimio bambos  žarnele, tai nežinau, ar kur kitur Lietuvoje būta tokio papročio. Kiti išgirdę gal pasakys: ak, kokios nesąmonės! Tačiau man miela apie tai kalbėti ir tikėti, kad su tuo siūlų  gumulėliu akloji priėmėja iš  Norulių penkiamečiui Tomui Vaisintai nulėmė visą gyvenimą, užprogramavusi kantrybę, atkaklumą, ištvermę,  ilgame mano kelyje.
- Tarkim, Tomai, kad vieną dramblio kąsnelį sukramtėme ir  nurijome. Sakai, Mukukienė - akloji  pribuvėja? Tik ar neatrodo tau, kad pavėlavome į šią  kelionę su ja.. Skundžiamės, rėkaujame: ak, ak kaip sunku gyventi. Ir iš tikrųjų- taip. Daug kam nelengva. Ir aš  noriu tau padėkoti už šį pasakojimą.  Pirmiausia todėl, kad po jo galbūt labiau tausosime akis  ir žiūrėdami į žmogų, sakysime: Tai ŽMOGUS.  Tai Irena  Sėliukaitė. Tai Albina  Šiupienienė. Tai Aldona  Raižytė..
- O! Pirmąsias dvi puikiai prisimenu Tai jos taip gražiai palinkėjo laimingos kelionės Radijo karietai.

„ Pakils aukštai, sušilus Lietuva
Ir vėlei meilė artimo  tarp mūsų bus gyva“

- Taip, Tomai. Tai Albina  Šiupienienė. Ji šitaip linkėjo.
Atsimenu ir Ireną Sėliukaitę:
„ Nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką  dar šiandien atmintis gali padaryti“. O Aldona Raižytė? Kodėl jos neprisimenu?
- Ėgi, Tomai, atrodo, kad pametėme rato stipiną ant kurio užrašyta „tikime ir abejojame, abejojame ir  tikime“.
- Ne tame rate to stipino ieškai. Nepametėm. Dar nepametė.
Artėja laikas, kai to jau tikrai neklausi, -pasakiau Tomui ir išgirdau:
-Ponai, ar žinote, kaip buvo pradėtas statyti Sankt Peterburgas? O, velnias vėl atrišo liežuvį! Niekaip nesuvokiu, kodėl man prireikia tai atsiminti. Žinot, buvo pavasaris, jo pabaiga. Gal net gegužės mėnesio pabaiga. Prisimenu, kaip  kukavo gegutė ir tuomet buvo pradėta statyti  būsimoji Petropavlavsko tvirtovė... Tai buvo taip neseniai, tik prieš 300 metų. Beje, o kelinti šieji?- apsidairė Ypata. Ir pats pasidyvijo: - Ot, kaip būna-  kas TADA  žinau, atsimenu, o kas DABAR - reikia klausti. Ne šių dienų žmogus Ypata, oi, ne  šių, bet, ponai, visokių yra, visokių reikia. Tebūnie taip...
- Tai kiek mūsų dabar karietoje? - apsidairė Tomas.
- Aš to irgi norėjau klausti- kiek? Kažkas atsitinka, sėda į karietą ir važiuoja su mumis kartu. Girdėjai, 300 metų jam „neseniai“, ir atsisukęs į pribuvėlį: - Labas, Ypata. O jeigu atvirai, tavęs laukiau. Nuo tavęs, kaip nuo savęs, nepabėgsi. Bet suprantu, kad tu MŪSŲ Ypata, o ne tas, apie kurį Juozapas Albinas Herbačiauskas kalbėjo kaip „viršžmogį“, kuris “ būtinai privalo apie viską rašyti ir kalbėti, nors to visko ir nežinotų, taip kaip reikia“.
- Pagyvensim- pamatysim. Kuomet tiek daug laiko, neskubu nei girtis, nei peiktis