Tą naktį aiškiai švietė mėnulis ir spindėjo žvaigždės kaip mano sūnaus akys. Tai buvo kančių ir nežinios naktis...
  Mano sūnus sirgo. Jis buvo dar labai jaunas, dar tik kūdikis. Ir tas verksmas iki šiolei paliečia mano jautrią motinišką širdį...
  Tyliai vaikštau po kambarį, sūpuodama savo sūnų. Bet jis verkia, oi kaip verkia... Žinau – jam plaučių uždegimas. Bet neverkiu... Tik vaikštau iš kampo į kampą, sūpuodama pirmagimį. Nežinau kiek valandų. Bet nežinau daug ko – ar mano sūnus pasveiks, ar pagaliau jis laimingas krykštaus ir šypsosis savo plačia šypsena... Ir nežinau, ką daryti...
  Bėgu per rasotą, šaltą žolę pas tėvus. Jie netoli – kitoj gatvės pusėj. Pažvelgiu į dangų – vis dar naktis, gili naktis, kaip ir nežinia mano širdyje. Gili nežinia, susiliejusi su didžiuliu motinišku skausmu...
  Praveriu duris. Mama paklausia, kaip jis. Tyliu. Nežinau, ką sakyti. Pažvelgiu į savo motiną tuščiom akim. Ji irgi tyli. Tėvas ir nemiega – sėdi ir bukai žiūri į grindis. Išbėgu namo.
  Nežinau, ar namuose yra mano vyras, bet tai man ir nesvarbu. Dabar girdžiu tik baisų, tiesiog sukrečiantį visą maniškę didelę širdį klyksmą. Lyg girdėčiau: „Mama, aš mirštu...“. Bet aš nenoriu to girdėt... Bandau nuraminti savo protą, širdį ir sielą. Ir vėl vaikštau iš kampo į kampą, apeinu visus kambarius, atrodo, kad kiekviena tamsi pakampė žiūri į mane ir sako: „Jis mirs!“. Bet aš tikiuosi – jis nemirs. Pasimeldžiu ir vėl bėgu pas tėvus. Sakau mamai:
– Bijau matyti, kaip jis mirs...
– Tai lik pas mumis, nesijaudink.
– Aš bijau matyti, kaip jis mirs, bet bijau ir nematyti, kaip jis mirs...
Mamai nespėjus nieko pasakyti išlėkiau.
  Visą ilgą ir gilią naktį bukai vaikščiojau po namus, laikydama ant rankų savo sūnų ir tyliai šnibždėjau jam meilės žodžius...
  ...Kančios naktis praėjo.

Rytojaus rytą mano sūnus pasveiko...