Retumas užgožia esybės tylą,
Prašau, nebešnarėk daugiau
kai kokosiniai saldainiai sutraška delnuose.
Kodėl tu vedi mane prie bekraščio dugno
Traškesys vis liaujasi. Jis to nenori.
Maldauju, nepribaik, – patausok
Kol galų gale išsineria taupytas kokonas.
Tik ne tai. Nebandyk!

Raudona persikreipusi dėmė
trumpam prasiveria.

Retumas prarijo esybės tylą.