******
Nubridau aš kalnais debesų
Taip toli, taip toli, taip toli,
Jog uola ėmė klaust, kas esu--
Ir balsu tu kalbėti gali,

Kruvinoji žaizda akmeny,
Pro vaiduokliškus įtrukius sienoje--
Nes gaubly visame gyveni--
Ryt vaidinsi princesę gal Vienoje...

Bet vistiek, bet vistiek, bet vistiek
Mano sodas šauks Saulę Raudoną--
Ant širdies sunkią ranką uždėk--
Namo krosny nekepa duona--

Net neliko joje pelenų,
Duonos raugą klasta išvelėjo--
Kaip kalnų vienuma aš einu,
Pasisėmusi saują vėjo,

Iš gimtinės takų, obelų--
Nuo kraujosrūvų debesys svyra--
Kraupiai čia prie namelio tylu--
Nepravirk tik, o tu, mano Lyra--

Vietoj lango anga nebūties--
O Pasaulis į tą kiaurymę
Su šventaisiais kalnais ant peties
Lekia staugdamas...dar neužgimę

Kalavijų šešėliai nuogi
Į pušis jaunas įsigėrę--
Tu žvaigždes anemonių renki--
Jos primins balto rudenio svėrę,

O širdie, išplėšta  kraugerių,
Dar gyva be namų gimtų?!
Švento Kalno platybę geriu--
Tik kur dingsi, giesmė mano, tu--

Nubridau aš kalnais debesų
Taip toli, taip toli, taip toli...