- Ar tau patinka Kalėdos? – kartą ji paklausė.
- O ar tu tiki stebuklais?
- Stebuklų nebūna. Bet ar tau patinka Kalėdos?
- Būna! Kalėdos yra stebuklas. Ar kada nors ėjai viena pustušte gatve, kai tyliai snigo? Ar matei, kaip snaigės šoka kalėdinį šokį žibinto šviesoje? Kas tuomet dėjosi tavo širdyje? Nejaugi nepajutai to švelnaus kutenimo? Man taip buvo. Ir aš jaučiau tą ugnelę, tą nepaprastą šilumą, gėrį, užplūdusį mano kūną ir sielą. Norėjosi atsistoti tame šviesos lopinėly ir rėkti praeiviams, kad stebuklų būna, kad mes galime daryti neįmanomus dalykus, jei tuo tikime.
- Neįmanomi dalykai yra neįmanomi.
- Neįmanomi dalykai – tai stebuklai. Jei tiki, kad jų būna, jie virsta gerais darbais...
Šiandien ėjau pro bažnyčią. Ji taip gražiai atrodė – šventiškos nuotaikos, tokia gera, šilta... Eidama pamačiau ant suoliuko sėdintį vyriškį. Senyvo amžiaus, apsnigtais plaukais, blyškiom akim. Jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mane. Aš sustojau. Rankose laikė indelį mišrainės, šalia gulėjo pusė kepalo juodos duonos, o į koją rėmėsi senas medžiaginis maišelis. Nežinau, kas buvo jame. Aš tylėjau. Tik pasiūliau šokolado, - daugiau nieko neturėjau. Mačiau, kaip blizgėjo jo akys. Vyriškis nedrąsiai ištiesė ranką ir drebančiais pirštais, atsargiai žiūrėdamas į mane, paėmė plytelę šokolado. Aš nusišypsojau. Švelniai, kaip galiu. Tai buvo Kalėdos...
- Mes esame Kalėdos. Tu - mano stebuklas. Tikiu Tavimi.