Naktinės arbatos puodelin
Žemyn galva paniro šaukštelis,
Pabeldė metaliniu kraštu –
Lyg šauklys bemiegių naktų,
                          Atviliojęs vieną iš jų...

Susigūžęs virtuvėj prie stalo,
Stebi, kaip sodrina spalvą
Arbatos lapelių laivai:
Skleidžia burę ir leidžias lėtai
                         Į dugną. Kaista delnai...

Gurkšniu gesini savo kalbą,
Kol įžvelgi Nemigos veidą –
Mylimus bruožus, turinčius vardą...