mano dėdė pagimdė prie kelio  trapecinę sraigę,
visiškai nusispjovęs į aklą vienatvės režimą.
griežtos sąlygos jo slėpiningų vaizdų neišsklaidė,
nes nepaprastą šliužą regėdavo jau nuo gimimo.
      mano dėdė nebuvo piratas, bet mėgo klajoti
      ir prie jūros klūpėti, kai kaunasi bangos laukinės.
      jis mokėjo kalbėtis su rokeriais, pankais ir gotais
      apie meno stebuklą, eilės prie alaus ir degtinės.
               mano dėdė pasiekdavo viską, ką buvo sumanęs -
               sraigės gimdymo planą nubraižęs seniai ant krūtinės.
               o prieš tai žemės gruntą  išvydo bespalvė kamanė.
                ir ta sraigė trapecinė, matosi, ne paskutinė...