- Tomas dar neišėjęs? - paklausiau, apsidairydamas nuo karietos pasostės, o pamatęs jį žvelgiantį pro langą: - Vis dėlto, Tomai, kuomet ieškai ir labai stengiesi, tai išdavoje ko nori, tą randi. Paskauda, paskauda širdį ir... viskas kaip tada. Ką pasakysi, seni? O gal bijaisi tokio kreipinio,-„seni“, vengi šio žodžio?
Tomas žiūrėjo pro karietos  langą  su ant  jo palangės padėtais kardelių žiedais ir lyg  manęs  negirdėjęs:
-Žiema. Kad ir labai nenorėjo, bet atėjo. TUOMET irgi buvo žiema.
- Taip, TUOMET irgi buvo žiema. Todėl ir priekaištų  būta, - kodėl  karieta, o ne lingė ar vežėčios? Brička ar brikelė? Buvo ir toks - kodėl ne vežimas? Pagaliau žiema gi, tai kodėl ne rogės ar važis.
- Turim, ką turim. Radijo karietą. Kiti priekaištavo, kad į ją pakinkyta kumelaitė. Esa, ar ne kilniau turėti  bėrį, žirgą, ristūną?
- Ir vėl: turim, ką turim. Pagal dokumentų kilmę Įgagos protėviai iš  Kumelionių. O parodyk kur jie, tie Kumelionys. Tik prisiminimuose ir Broniaus Kvyklio knygoje „ Mūsų Lietuva“. Dabar ten  KuRmelionys. Atrodytų menkniekis, bet iš tikrųjų net ir tokiu būdu naikiname senovę... Nėra Kumelionių. O, matyt, kažkada ten žmonės mylėjo kumelę. Gal todėl, kad turėdami ją, galėjo tikėtis ir greito ristūno, ir kovos žirgo, ar paprasčiausia darbinio arklio.
- Gerai, gerai. Gal užteks, tačiau kad  būtų taip, kai tada, dar trūksta tėvo dainos... Taigi, Tėve, padainuokim,- pasakė nesitraukdamas  nuo lango ir:

Vai kur aš geriau uliavojau
Sau jaunų mergly pasdabojau...

- uždainavo , o aš  ne be pavydo galvojau, kad jeigu Dievas žmogų apdovanoja dovanomis, tai iškart gausiai, kad visiems jos būtų gerai matomos ir nereikėtų žmogui vargti, ieškant geriau.  Prieš akis  vėl stovėjo Albina Šiupienienė lyg  norėdama pasidžiaugti, kad nepersigalvojome ir, priėmę lauknešėlį ir išgirdę jos linkėjimus:
- Padėk Dieve! Laimingo Jums kelio! - timptelėjome vadeles, pakeldami pašvilpavimui botagą ir pakrutėjome į kelionę.
Manau, kad daug kas žinome, kaip nuo gerų žodžių užkaista veidai. Albinai Šiupienienei , deja, nieko tuomet nesugebėjau pasakyti. Ji padarė viską, kad išvažiuotume pro Vilniaus vartus. Ir faktiškai nuo jos  taip pasakytų žodžių prasidėjo mūsų kelionės. Žinoma, keistokai  atrodo, kai žiemoje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas  žmogus sako, jog, susiruošęs ieškoti Žmogaus Širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų apkeliauti ne vieną ir ne du amžius. Karieta pažiūrėjus atrodanti labiau menkutė negu gera ir ant vieno jos rato stipino užrašas: TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip ir norėjosi sakyti:
- Ne, žmogeliai, ne...  Su tokia karieta, jeigu tą Širdį ir surasi, tai pamesi.
- Aš galiu būti šeimininke? – atėjusi pasiteiravo Astė ir ją pirmą kartą pamačiau užsirišusią skarele ir apsijuosusią prijuoste. Senoje Radijo karietoje, pakibirkščiuodama žiežirbas degė ugnis. Buvo smagu, kad apie ją buvo pagalvota ir pasirūpinta Žalioje Žolėje.  Karieta suko visais keliais, užpildydama  Vakar regėjimais ir  supratimais. Galima buvo atsikvėpti ir dairantis pro langus matyti, kas žmogui visuomet taip brangu.  

- LABAS, Vilhelmai!
- Labas. Maniau, kad  šiandien nepašauksi. Ką? Klausytojas reikalingas?
- Gal vėliau. Sakyk, kaip tu taip greitai atsirandi?
- Leisk, atliksiu klausytojo pareigą, o paskui jau galėsime pakalbėti ir apie kitus dalykus, - pasakė Vilhelmas ir, prisėdęs prie kibirkščiuojančios ugnies: - Žinoma, tu, Pranuci, negirdėjai, ką Žalei Žolei Vakar papasakojo Cicilvikas. Girdi, kartą, pliaupiant smarkiam lietui, Hėgelis, eidamas iš paskaitos, taip užsimąstė, jog paliko batą baloje, o pasigedo jo tik grįžęs namo.
- Ir taip tikrai buvo? - paklausiau, bet Vilhelmas taip nutaisė veido išraišką, kad bijodamas prarasti vienintelį klausytoją, pradėjau nuo pavadinimo:

Dar šildausi

Trapus gyvenimas.
Ir jau ne skauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur...
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniuko žodžiai
Lyg nežino
Ką daryti su savim..

Kažkas šalia pravirko.
Kitas – juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba...
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų, sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.

Nenoriu sau meluot,
Bet liūdesiu
Sau kojų irgi nenušluostau -
Jei žodžio negali išmesti iš dainos,
Kam pasakom save minėt,
Kam guostis?

Kūrenasi karietoje ugnis
Ir bočiai kelią į namus parodo...

Čia – Vakar,
Čia – Mano, Tavo, Mūsų
Atmintis.

- Pasakyk pavardę  HĖGELIS, ir daug kas žino, kad jis yra ir kas jis. Kad tai neišgalvota,-.pradėjo kalbą Vilhelmas, -  O jeigu tas žmogus pasirodytų ar pasireikštų, na, kad ir ponui Cicilikui...  Kad ir  lyjant, kad ir einant  namo be bato, pamesto purve – ogi nepažintų. Jeigu įtikinėsi, kad tikrai esi Hėgelis, apšauks kvailiu ir – sudie. Ot taip, Pranuci, - kalbėjo Vilhelmas, žiūrėdamas į degančią  bočių ugnį ir atrodė, kad jam visai nesvarbu, ar jį girdžiu. Ir atsiminė  mane  tik tuomet, kai reikėjo pasakyti kad, kai jam nepatinka mano lyra, jis tyli. O paskui:
- Gerai bent tai, Pelėda, kad rašai pats sau. Kai poetas stengias parašyti kitiems, aplenkdamas save, nemanau, kad galima sulaukti pagarbos tokiai lyrai.. Mylėk save, o per save visą tai, kas tavęs laukia. Net mirtį.
Seniai, gal dar piemenų laikais, buvau taip vykusiai, aižiai sušvilpęs, kaip šį kartą, išgirdęs tokius Vilhelmo žodžius. Jis irgi to nesitikėjo, atsigręžė į mane ir atsiliepdamas taip sušvilpė, kad reikėjo arba  juoktis, arba  dar ką  daryti, bet tuoj įšoko Astė, pradėjo loti Kandžius, ant užpakalinių kojų  piestu stojosi karietos arklys, bet visus aplenkė gaidys Petia, užplasnojęs net ant Kabelių bažnyčios stogo.
- Tu- ką, Vilhelmai? Pasiutai?- pašokau aš, tačiau ačiū Dievui „pasaulio griūtis“ baigėsi, kuomet it susitarę pradėjome juoktis. Ir labiausiai vis dėto iš  Anos Petkos. Regis, gerokai lapino aplamdytas, o -antai! - už penkių kilometrų ant Kabelių bažnyčios stogo nusileido.
Atlėgus pavojui prisiminėme, beje, ir Giedrės gaidį Vycką. Ruošdamasi poetinei išvykai į  Šv. Viktorijos kalną, Giedrė savo gaidį Vycką norėjusi palikti patikimesnei globai. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad jos akys nukrypo į kiemą, kur netoli jo, ant  Karlonų kalnelio išaugo jai padovanota pušelė. Rašė:
„Labai smagu, atėjus prie  jūsų ugnelės, pabūti, pasišildyti, gražaus giedojimo pasiklausyti. arba tiesiog cykiai pasėdėti, padūmoti. Ir tas Anos gaidys Petka neišeina iš galvos! Va, pas mane yra gaidys Vycka, tai gal, sakau, reikėtų jiems abiems, būnant gūdžiuose miškuose, vyriškumo pasimokyti. Žinau, kad pešis, žinau, bet tegu. Juk vyrai! O tau senatvėje,  Pelėda, tokią paramą turėti irgi- Dievo  dovana“,- rašė Giedrė, tačiau, matyt, kažkas atsitiko, kad savo Vycką pasiliko prie savęs. Dabar buvo įdomu spėlioti, ar Giedrės Vycka po tokio Vilhelmo sušvilpimo nebūtų nuskridęs dar toliau ir nusileidęs jau ant Marcinkonių ar Ratnyčios bažnyčių stogų... Bet gerai, žinoma, kai gerai viskas baigiasi.
- Tai  vis dėlto Radijo karieta yra. Ji važiuoja? - paklausiau Astę
- Važiuoja, - atsakė mano nupieštoji...

Vai kur aš geriau uliavojau
Sau jaunų megrely pasdabojau,

baigė dainuoti tėvo mėgstamiausią dainą Tomas Vaisieta.