Meilė ir karas? Priešiška ar neatsiejama? Prieš šimtmetį tai buvo tiesiogiai neatsiejama. Dabar –perkeltinė prasmė. Sunkiomis sąlygomis, tarp gyvybės ir mirties, jausti privaloma, jog neišnyktum visiškai. Persekiojamos asmenybės negali daryti to, ką nori ir kada nori. Šiandien, demokratinėje visuomenėje, imigrantai ir emigrantai turi beveik absoliučią laisvę. Tuomet – ne. Bandant slėptis nuo valdžios persekiojimo, rodos, esant užimtam, nėra kada įsimylėti, per daug pavojinga sau ir kitam. Remarko pasakojama meilė tolimai artima. Ji kažkur ten, bet ir čia. Jis labiau pabrėžia dvasinį, o ne kūnišką jausmą. Triumfo arkoje žodis meilė paminėtas gal tik kelis kartus, tačiau užvertus paskutinius puslapius ne tik kirba paširdžiai, bet ir išsiilgsti jausmo... Užsispyrimas ir netekimas. Palikti išdidumą, pasipūtimą – šito reikia norint tarpusavio supratimo. O atsisveikinti su kita savo dalimi ir užmerkti jai akis ant rankų – Remarko išskirtinis bruožas – nužudyti mylimuosius. Supinta, bet paprasta istorija apie karštai šaltus jausmus, tačiau nepamirštamiausius. Iškentus sunkius karo periodus artimo netekimas, rodos, turėtų būti nepaliekantis skaudžių randų, juk aplink dar neseniai žuvo žmogus po žmogaus. Tačiau vienas – tai netektis, o daug – tik statistika. Bet karas yra karas, atsparumo įgavęs organizmas nepaleidžia dūdų. Sugniaužti ir praryti, ir išmesti. Ištrinti, panaikinti. Išspjauti, kaip stalo teniso kamuoliuką. Tuomet lengviau. Tada neperšti ir nerausta akys ir kapiliarai neišsiplečia, ir rankos nedreba, ir galvos nespaudžia prisiminimai. Išspjauti kamuoliuką. Ištrinti.