Pažliugusioj žemėj pėdos –
Tai metų karietos vėžios.
         Laiko švytuoklė regėjo,
         Kaip Ruduo atsiklaupęs gėrė
         Užburtą drumzliną skystį,
         Be baimės galop pavirsti,
         (Sulig dvylikto dūžio aidu)
         Į Gruodžio pirmosios veidą!