Taškelis ant Ė
Ėjau pasidairyti po kiemą. Jaučiau, kad krūtinėje kažką nešu, ko nereikėtų, bet kelionė nebuvo skubi ir maniau, kad galėčiau taip nešdamas, nueiti netrumpą kelią. Nuotaika kaip eilėraštis, kurį pradžioje pavadinau „Motinai“, tačiau dabar keičiu į „Išėjo negrįžti“
Ką padainuoti Tau, motule?
Jautri lopšinė pamiršta.
Takais prie sodžiaus namo guli,
Išėjusių negrįžt dalia.
Čia basos kojos žemę mynė,
Žibėjo rytmečiais rasa
Ir prasidėjo man Tėvynė
Nuo žemo slenksčio – Lietuva.
Glaudžiu Tave, o motinėle,
Kur miškas šluostosi skuja.
Papusto vėjai baltą smėlį
Ir pašukuoja pušele.
Paduok tu sūnui baltą ranką,
Tegu nežils daugiau galva.
Esi tu man aukšta padangė,
Tu man esi ir Lietuva.
****
Galva nežilsta... Auga kapas
Mažam kalnely dideliam miške.
O smėlis, kaip anksčiau
Toks baltas, baltas...
Atėjus motina pavaikščioja basa.
- O! – atsisėdau ant klevo kulbės, padėtos prie tvoros, netoli vartų.
- Vėl širdelė?- susirūpino Astė.
-Būna. Bet tai labai gerai, Aste, kad taip būna. Be šitokios širdelės turbūt nesvarbu būtų, ar yra šitas kiemas, ar ne. O dabar jis surenka visus į vieną krūvą, net ir tuos, kurie išėjo negrįžti. Ar ilgai taip? Kartais pagalvoju, kad neilgai. Iki tol, kol pats išeisiu nesugrįžti, bet tikriausia, kad sugrįžimų metas tuo nepasibaigs. Net ir tuomet jis tęsiasi, kai kiemas pavirsta mišku. Nedaug laukti ir jis taip padarys, bet... pažiūrėk!, pažiūrėk, Aste. Karieta!
- Karieta?
- Negi nematai? Tai ji, Radijo karieta!. O kaip vargome, a? Kiek vargo, bandant ją atkurti, restauruoti. Neklausk, neklausk, vaikeli... Jau buvau praradęs viltį. O pasirodo, kiek nedaug reikia; reikėjo, kad širdis va taip, kaip dabar suskaudėtų...
Bandžiau atsistoti nuo suoliuko, bet Astė paėmė už pečių ir stipriai prispaudė prie suolo. O karieta šiauriniu keliuku artėdama važiavo prie kiemo, manęs ir viso mano gyvenimo.
- Pasėdėk, dzieduli. Pasidžiaukime, - kalbėjo Astė ir džiaugėsi: - Kokia gražuolė!. Iš tikrųjų, verta buvo karietos taip ilgai ieškoti. O koks gražus vežėjas!
- Nepažįsti? Taigi, aš, Aste. O kad gražus, tai todėl, kad jaunas. Kaip tu manai, ar mane tokį mato Giedrė, Besparnis angelas, Karilė, Kaimynas, Taurija..
- Mato. Kaip nematys! Ir Malaja mato. Ir Princeės, Ramunė su Kiele. Ir Radaa mato. Ir Medis su Barabu, Tikras Dearnis, Anna Bradda .
- Smagu, Aste, kai mato, oi smagu,- bet kalbėti jau nebuvo laiko- į kiemą pro Klevo vartus įvažiavo Radijo karieta ir iš jos išlipo Irena Sėliukaitė. O vežėjas? Hm. Kaip nebūta. Nei gražaus, nei negražaus. Ir net nebuvo, kaip tuomet, kai seniai seniai... Karieta oriai privažiavo prie manęs ir sustojo. Gražiai nusiteikusi, laiminga, Irena ėmė mane už rankos ir sodino ant pažįstamos pasostės, o Tomas padavė botagą ir vadeles.
- Ir aš su dzieduliu. Jis mane nupiešė, - pasiprašė į Radijo karietą Astė, ir niekas jai nedraudė. Lengvutė, miela prisėdo greta ir atrodė, kad jai- kaip ir man- cykiai gera.
- Gerai, kai žmogus yra ten, kur jam reikia būti,- išgirdau Vilhelmo balsą. Bet dabar visi žodžiai priklausė Irenai Sėliukaitei:
- Visa Lietuva – ir ne tik Lietuva- senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį,-pasakė pirmais žodžiais, ir jaučiau, kaip Dievas padarė tylą, kad ir šie žodžiai, ir visa Irenos kalba būtų kuo toliausiai išgirsta.
- Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tartum ir stipresni nuo jų nulipame. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų! Netgi šio XX amžiaus tragedijų pažymėtų žmonių. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų: kad net nejaučiame, kod ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviečiu sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją - be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių ir įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Todėl siūlaus eiti atvirai, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis yra aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti?
- Girdi, Aste? Tai ji, Irena Sėliukaitė, -pašnibždėjau.
- Kaip negirdėsi? Negirdėti neįmanoma.
- Gerai, kad suspėjau tave laiku nupiešti.
- Taip. Atrodo, kad visus darbus suspėsi, dzieduli, padaryti laiku.
- O Radijo karietai irgi reikia turėti savo dienoraštį, bet tai, atrodo, nebus sunku. Rašyk:
„Važiuosime. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi, o žvaigždė šviečia ne sau, tai šis pasaulis dar Dievo rankose. Ir todėl „ Radijo karieta“ tegu bus lyg mažas gabalėlis molio, iš kurio lipdant tai vieną, tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio žmogaus Dievas kūrė pasaulį“
- Užrašei?
- O kaip gi?
- Mes daug ką savo kasdienybėje užmiršę. Ir Irena visai neseniai, rašydama savo pavardę, rašė ją be taškelio ant pirmosios „E“ pavardėje. Ir pavardę tardavo SEliukaitė. Dabar pirmąją balsę „Ė“ pavardėje rašo su taškeliu ir taria - SĖliukaitė.
- Tikrai? Bet tai labai įdomu ir prasminga. Koks mažas tas taškelis, dzieduli. Kitos ausys gal pavardės tarsenoje neišgirs skirtumų Seliukaitė ar Sėliukaitė. Tačiau kaip labai reikalingas tas mažytis taškelis ant “Ė“. Ne dėl tarsenos, o todėl, kad jis paliudija, kad Šiaurės Lietuvoje kitados gyveno Sėlių gentis. Tas mažas taškelis ant „Ė“ raidės lyg ant žemės mažas kryželis –prisiminimui ir priminimui, kad gyveno gentis... sėliai.
- Tu šaunuolė esi, Aste. Nesakau, kad nereikia kalbėti apie gramatiką, bet apie gimtosios žemės praeitį turbūt, bet kokiu atveju. Argi ne ji priminė, kaip iš tikrųjų reikia ištarti ir parašyti pavardę – SĖLIUKAITĖ? Todėl būtų nuostabu, kad ir „Radijo karieta“, tas mažas molio gabalėlis primintų, kaip reikia žmogui pragyventi tą mažytį, mažytį jo gyvenimą.
Karietos arklys pamuistė galvą- jis pasiilgo tokios kelionės. Ji jam irgi reikalinga. Bet argi nesuspėsime? O kad širdis va tokia, tai gi mes todėl ir ieškome, kad ji nebūtų tokia.
- Tprūūū! - prilaikau vadelėmis žirgą ir klausomės savo ir žmonių kalbos...