paveikslas

Per devynerius metus
nutapysiu tavo veidą ant drobės.
Už ausies užkišiu varpelį
(tokia gėlytė laukų,
pasislėpusi tarp kiaulpienių žiedų).
Tada nupiešiu vienišumą,
įkritusį giliai į akį.
Bet ar tu pajausi nuoširdumą,
kuris pasislėpęs tūno širdy?..
Kaip šiandien menu, kada tylėjai.
Šios žemės nepažįstu, nors jau tiek gyvenu,
bet drąsiai galiu išlementi,
kada minutei iš svajonių sugrįžtu.
Taip, aš prisimenu pasaulį,
bet jam paveiksle būti nevalia –
nenoriu tavo veido, padengto juoda spalva...
wowerie