Jau trečia diena, kai Anai siunčiu žinią, kad jos gaidys, jos Petia gyvas, gyvena ir gieda, tačiau lauk nelaukęs; atrodo, kad lapinas, praradęs gaidį, pačią Aną nusivilko kažkur. Galbūt, kad padainuotų, galbūt, kad eilėraštį apie gamtą žemaičių kalba parašytų ar nesąmonę pasakytų, ar trečią knygą išleistų
Nėra Anos. Dingo. Neatsišaukia.
Ir jaučiu, kad GALVOJE kažkas įslinko.
- LABAS, Frydrichai, - sakau įsibrovėliui, net geriau nepasižiūrėjęs su kuo sveikinuosi.
- Frydrichas mano tėvas. Aš jo sūnus. Vilhelmas mano vardas..
- Vis tiek gerai. Galva tuščia, vietos joje a-jai kiek daug. Kelias karietas galima būtų sutalpinti. Prisėsk, Vilhelmai, sūnau Frydricho. Tu būsi pirmas mano klausytojas. Duok Dieve, kad kiekvieną rytą taip.  Nespėji parašyti, o tavęs jau klausytojas laukia...
- Taip, tuščios vietos čia daug.- sutiko Vilhelmas ir:
- Neveltui sakoma, kad gera vieta tuščia nebūna. Čia jos daug. Kaip teisingai sakai, nors dvi karietas statyk. - Apsižvalgė, pasižiūrėjo Griškabūdžio pusėn ir vėl: - Čia galima būtų ir bažnyčios varpinę pastatyti. Kaip manai?
- Gal kada taip ir bus, o dabar paklausyk:

Kalbu savim,
O į Save iš kur atėjęs,
Net nežinau.
Senelė sakė - Kristus palydėjęs,
Kad nesušalčiau sausyje pūgos.
Jis buvo nepažįstamas kaip Ateitis.
Paliko, perbraukęs kaktoj kryželį,
Krikščioniu būti patikėjęs,
Ir uždarydamas paskui save duris:
- Esi Esybėje ir būsi
Net jeigu pelenai,
Net jeigu tuštuma
Pakeistų žmogiškąją Būtį.

Žiūrėjau ir tamsias lubas
Kokiu buvau
Kokio nėra
Ir ligi šiolei vaikštinėja Sausis -
ESYBĖS angelas
Ir mano filosofas..

- Na kaip?- paklausiau tikėdamasis sulaukti pagyrimų, tačiau svečias buvo santūrus ir neskubėjo nei pagirti, nei paniekinti. Jis dar kartą apžvelgė galvos ertmę ir:
- Jeigu tamsta sakai teisybę, kad norėtumei turėti ištikimą klausytoją, galėčiau čia pasirodyti kiekvieną sutartą kartą.
- O ką? Benamis?
-Ne! ne! Būčiau paprasčiausias netikelis, jeigu gyvendamas nuo Napoleono laikų nesugebėčiau turėti būsto. Tiesą sakant, jis  niekuomet man nebuvo problema. Ir visai kitas dalykas, kuomet ieškai žmogaus, kuris sugebėtų suprasti.  Patinka ir vieta, ir ypatingai, kad čia dar tiek tuštumos. Geriau pasistengus, galima atlikti puikias, vertas Vakar statybas.
- Va čia tai bent! - tikėjau ir netikėjau savo ausims. – Nežinau, kas jus man siunčia, bet tokiam žmogui dangaus negaila.
- Kaimynas siunčia.
- Tfu! Tfu! Negali būti, - nenorėjau patikėti, tačiau užklydėlis tiesė nedidelį  laiškutį: - Tai jo rekomendacija.
„Pranuci, jeigu tau tikrai reikalingas ištikimas tarnas ir ponas,- skaičiau Kaimyno rekomendaciją,- leisk jam tave lankyti. Tai didelis dvasioje statybų meistras. Kalbėjau jam ir apie Griškabūdžio bažnyčios varpinės varpus. Atrodo, kad tuo reikalu susidomėjo. Sakė, kad geroms varpinėms pastatyti pirmiausia reikalinga tinkama vieta. Todėl Tave ir prisiminiau. O gal?  
Būk laimingas ir elkis kaip Tau atrodys geriau.
Galbūt suskambės Tavo galva  nuostabiausiais Griškabūdžio bažnyčios  varpais. Oi džiaugčiausi..

Ir parašas: Kaimynas

- Kalbėjote, pone, apie sutartą laiką. Ar nebūtų geriau turėti nekilnojamą grafiką. Jūs dar negirdėjote, kaip puikiai gieda Petka. Tiesa, pirmą karta užgieda labai anksti, bet stengiuosi jį  pasitikti su savo giesmėmis. Tuomet dar burna švari, neskalauta alumi ir žinai, kad alaus kvapelio neužuos net Besparnis angelas. O taip, nespėji apsidairyti ir, prašau - pasiimk papeikimą...
- Sakau, dėl laiko jokių problemų,- patikino Vilhelmas,- kaip ir dėl būsto. Prieš gaidžio giedojimą ar po, sveikinkite:“LABAS, Vilhelmai“, ir aš pas jus kaip cvekas.
- Atsiprašau, reikėtų, - kaip vinis.
- Žalioje Žolėje vyksta tautosakine tema konkursas  O kai persistengi, tai atsitinka kaip tautosakoje: “iš didelio rašto išeina iš krašto“. Bet argi maža lietuvių kalboje privelėta svetimybių? Kad ir tave vadinant dieduku ar dzieduku.. Nežinai, kas kaip įsigeria į  kraują ir jau neišspjauni.
-  Sutarėm.  Jūsų lauksiu po kiekvieno pasisveikinimo: LABAS, Vilhelmai! - Ir padavęs atsisveikinimui ranką: -Jūs tikrai įsitikinę, kad  galvoje užteks vietos  ir varpinės statybai?
- Tuštumėlės joje daugiau, negu galima buvo numatyti. Tuo tikrai neabejokite, bet apie tai, manau,  turėsime labai gražaus laiko pakalbiams. Ten kažkada vienos karietos stovėta. Jau senokai, dar tada, kuomet su Raada gyvenote  vienoje gatvėje ir net toje pat gatvės pusėje...
- Palauk, žmogau. Ką girdžiu? Sakai, kad Radijo karietos pėdsakai ten  pasilikę?
- Jeigu nori, galiu padainuot.. . Bent paskutinį vežėjo dainos posmelį.

Trepsi terpsi kanopulės
Girgžda karieta
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis  jauna?

Ir jau abu kartu su Vilhelmu taip garsiai ir gerai, kad ir gaidys Petka nebūtų perkukariekavęs:

Oi, parvešim šimtą  metų
Mūs  šalelės  mylimos
Šimtą metų, šimtą metų-
Visą amžių Lietuvos...

- Štai kaip nelaimėje  draugą pažinsi! - džiaugiausi Kaimyno paslauga, o jis, vargo vaikas, turbūt, dabar, kaip mes taip gražiai dainuojame, kažkam skundžiasi, panašiai kaip savo laiku man:  
„Žinai, Pranuci, dabar privalau būti aktyvus. Reikia perskaityti visus kūrinius, kai kam kai ką pataisyti, kai kam į ausį pakuždėti, dalyvauti uždarame forume, paprastame ir dar sukti smegenis iš kur gauti papildomai lėšų, nes jų trūksta Almanacho leidybai. Be to turiu galvoti ką daryti su konkursais. Žinok, čia ne pyragai, Pranuci. Oi ne pyragai. Tai gal, prisitaikęs kokią burnelę kitą išlenk ir už mane. Gali net be geresnės užkandos. Kokį nors  agurkėką nuryk, kad perdaug  įtarimų nebūtų...
-Kaimyne, tu auksas, o ne žmogus. Ar girdi ką tau šaukiu iš Vakar. Aš jau žinau, kur reikia ieškoti Radijo karietos pėdsakų. Ogi galvoje. Jeigu dar ten įkelsime Griškabūdžio bažnyčios varpus, ar tu įsivaizduoji kaip prašviesės gyvenimas...
O dėl vienos kitos burnelės neabejok...