Išgyvenu nerealiam pasauly
Ir jūs po saulėmis ne savo atspindžių
O realybėj tirpsta sniego saujos
Pavirsdamos rudu tižiu purvu

O realybėj minusas negrįžta
Drėgnu šalčiu po gatves ir širdis
O kasdienybė pro pirštus išslydus
Ir teka asfaltuotu upeliu

Bet mano sienos tvirtos, apdainuotos
Tarp parapetų akyli sargai
Jų nepapirksi, jiems nerūpi lietūs
Apsiaustai jų tai žodžiai ir vaizdai

Jų lankas - saskambiai ir frazių gelmės
Strėlė tai žvilgsnis, jausmas ir mintis
Kai susilydo į aštrumą skrendant
Pramuš bet ką, net Lapkričio naktis

Ką saugau žodžių įmantrybių rūme?
Ir kur kas naktį tyliai išeinu
Kada nuo sienų gailiai rasos srūva
Ir dairos sargas prietemos aidu

Kas rytą, nepakilus pievoj vėjui
Per seną tiltą pasislėpt slenku
Tiktai čionai aš galvą pasidėjęs
Galiu užmigti ramiu dienos miegu