Atėjo varduvininkų pasikeitimo valanda.
Maksimilijonas su artimaisiais, Skomantas su artimais ir Virgilijus su savo artimaisiais atsistojo užstalėje ir, pasilenkę, kiekvienas pabučiavo stalo dugną – tyliai, be čiauškėjimų, tik prisiliesdami lūpomis prie jo viršaus, ir be mažiausios grūsties vienas po kito sugrįžo į stalinio kalendoriaus lapelį
Mačiau, kaip atsivertė naujas kalendoriaus lapelis ir iš jo į užstalę išėjo Egmontas,  Eidenis su Eidene, Gintenis su artimaisiais ir Rimgaudas su savo artimaisias- ši kompanija  varduvininkų mažesnė, tačiau atrodė, kad apeigos dėl to nesikeitė. Mano vieta prie stalo buvo laisva, laukianti ateinant ir nežinodamas kaip pasielgti, atėjau ir stovėjau su visais palenkęs galvą stalui. Paskui, regis, Egmontas pasakė:
- 1912 metais gimė Juozas Kuzma, dramaturgas, poetas nukankintas Rusijos lageryje. - ir užgiedojo jau man girdėtas dvi psalmės žodžių eilutes:
      
Viešpaties mėgsta Teisyną ,
Mąsto jį dieną ir naktį.

Ir  jau visi dešimt, kurie atėjo iš naujo stalinio kalendoriaus lapelio:

Jis kaip tas medis prie upelio sodintas
duos gerą derlių, metui atėjus,
nevysta jo lapai,
visi darbai jo sėkmingi.

- Garbė Jėzui Kristui ir šiems namams, - pasakė Egmontas ir sėsdamasis- sėskim, ponai, pabudėsime, pasikalbėsime. Protui ir širdžiai darbo daug, na, o  tave,  Pelėda, irgi sveikiname sugrįžus į Vakar. Nepaisykite mūsų, tačiau mums miela, kai rodo pagarbų dėmesį.
- Turbūt gaila buvo palikti Harker karietą? Ten jos kitaip dabar nevadina- Harker karieta. Anksčiau lyg ir neapsispręsta buvo – vieni šaukdavo vadindami Harker, o kiti Pelėdos karieta.
- Reta tų, kurie vadindavo Pelėdos karieta, - atsiliepiau į Gintilės žodžius., - bet taip, kartais pasitaikydavo girdėti O ar gaila? Labai gaila, Gintile, netgi nesuvokiu, kodėl taip lengvai išėjau. Reikėjo bent žariją tos  ugnies parsinešti. Kelnių kišenės dėl to nebūtų išdegę.
- Tai, ko vertas žmogus, vaikšto paskui jį. Bent smagus  matyti, kad Ramunės žodžiai, parašyti jos stebuklinga  lazdele. nesitrina.
- Tik dabar pamačiau.
- Blogai, kad tik dabar,- pasakė Rimgauda.
- Gėda. Žinau, kad šviesa dangaus šviesulių neužgesina, bet ką padarysi,  esu žmonių vaikas, berods  taip pasakytų  Drilė. Ji sugeba kišenėje nešioti žvaigždę, o aš nesugebėjau žarijos iš ugniavietės parsinešti. Tikiuosi, kad tai nebūtų įvardinta vagyste. Žinote, kaip atsirado Petia.. Ana turi teise sakyti- atiduok, Pelėda, mano gaidį, bet jis pas mus ne dėl to, kad pasisavinau. Pasisekė kažkaip per atsitiktinumą išlaisvinti iš lapino nagų.
- O Drilė? Ši kartą  ji  reiškiasi, kaip poetė.

Juokiuosi. Iš tavo pokštų.
Pykstu. Nes nekenčiu šio metų laiko.
Groju. Kitų nervais.
Stebiuosi. Raudona spalva...
Renku. Lietaus lašus.
Išmetu. Nereikalingus prisiminimus
ir išeinu...
- Pasakykite jai, kad nemėtytų prisiminimų. Mano galva tai didžiausia  kvailystė. Gal žinote, kaip  dabar man brangiai kainuoja Radijo karietos atsiminimai. Žinau, kad yra, o pasiimti nesugebu.
- Dabar pagiedosime  kelias psalmės eilutes apie neteisų žmogaus kelią.,- pasakė Egmontas ir visi varduvininkai lyg iš bažnyčios varpo:

Ne taip su bedieviais, ne taip!
Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
Todėl ir teisme netvirti bus bedieviai,
Nusikaltėliai tarpe teisuolių.

- Liūdna, bet, regis tikrovė atrodanti kitaip. Ji dar liūdnesnė. Tame teisme teisuolių kur kas mažiau, o gal ir visai nesulauks ir paskutinioji jų -Teresė iš Kalkutos. Manau, kad ir psalmę reikėtų pertvarkyti ir giedoti ne apie nusikaltėlius tarpe  teisuolių, o priešingai- teisuolius tarpe nusikaltėlių. Bet atrodo, kad  aš čia ne iš savo vežimo. Kai atsiranda matymas, kad atsinešus  gaublį, galima apspjauti visą pasaulį, tai, turbūt, negerai, - drąsinausi varduvininkų kompanijoje.
- Kodėl?- kažkas taisė mano požiūrį.- Mūsų leksikoje galima išgirsti daug žodžių be teiginiu. „Galbūt“, „gal“, „atrodo, kad“ „manau, kad“.. Kitaip sakant, gyvename abejodami,.
- Ponai, paprašykime Pelėdos, kad parskaitytų savo „ Parėjau..“  Tai pirmas jo kūrinys, atėjus į Vakar.
Nesipriešinau, nesilaužiau.
- Jaučiu, kad šitie namai jau ne tik mano.  Paklausykite:
  
Leidžiasi saulė.
Einu jau į ją.
Tiesiai. Nereikia žiūrėti į aukštį.
Iš po kojų pasrūva šviesa
Ir paukščiai-
               taip pat danguje-
Tepakilę lig kojų..

O maniau, jog reikės sparnų,
Kad galėčiau į Saulę nuskristi..
Žingsniai byra
Kaip žirniai
Nuo kojų sunkių...
O ne, man nereikia sparnų!
Vakaroja saulė,
O aš pėstute
Tiesiai į  ją ateinu..
                                                                  
- Paplokime, ponui, Pelėdai. Smagu, kad parėjote. O dėl Karietos... Galvoje turiu Radijo karietą, tai nežinau, kaip geriau pasakius. Bent aš įsitikinęs, kad negali būti, kad kažkas iš mūsų jos neprisimintų. Vakar yra Vakar. Tai irgi didelis pasaulis, ir  o neapspjausi, kad ir surašyto į jaučio odą. Būsim kartu, gyvensim, psalmes  giedosim. Ieškosim, vežėjau... Mes visi, kurie čia kalendoriuje surašyti, taigi visi esame iš Vakar.  Dievas duoda  viltį net mirtyje būti laimingu.  Kai nieko kito nebelieka, imkime ją ir džiaukimės. Anos Petka irgi  buvo mirties naguose, o prašau - gieda. Ir dar kaip gieda!                      
                                  
Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
O kelias bedievių į pražūtį veda...

Girdėjau giedančius psalmės žodžius ir prisiminiau Karilę. Ji taip sakė:
„Mums tik atrodo, kad kuriam naujas esybes ir erdves... O iš tikrųjų viską tik kartojam“