Lyja.
Dulksnoja.
Purškia. Vanduo.

Mažais lašais dangus žindo žemę.

Ruduo, ruduo, krinta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai...

Deja.
Guli ant žemės, žemėje.
Ir ne auksiniai.

Pikti žmonės vaikšto, trypia juos.
Visi jie kažkur skuba, savimi užsiėmę.
O lapai?
Kitąkart.

Dabar jie lekia per lietų su skėčiais, paltais, striukėmis, kapišonais..

Grįžę užsiims savais darbais.
Tada miegos.
Ir taip vis lėks, lėks..


Niekad taip ir nesustos pažvelgti į lapus, kuriuos visad trypė.